Penktadienį suėjo lygiai penkeri metai nuo tos dienos, kai teroristas A.B.Breivikas surengė kruviniausią ataką, kokią norvegai buvo regėję nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. 2011 m. liepos 22-ąją A.B.Breiviko įvykdytas sprogdinimas Oslo centre ir šaudymas Utiojos saloje pražudė 77 žmones – daugiausia vaikus ir paauglius.
Prisiminimai apie šį išpuolį vis dar kelia šiurpą. Bet tokios vadinamosios vienišų vilkų atakos pastaraisiais metais pasaulyje ir Senajame žemyne tapo dažnos.
Vien šiomis savaitėmis Europą sukrėtė du teroro aktai – 84 žmones pražudžiusi sunkvežimio vairuotojo ataka Nicoje ir 17-mečio prieglobsčio prašytojo išpuolis su kirviu Vokietijos traukinyje. Abu šie žmonės neturėjo jokių tiesioginių ryšių su ekstremistinėmis islamo grupėmis, nors ir buvo jų įkvėpti.
O 37-erių A.B.Breiviką žudyti motyvavo ne religija, bet politinės pažiūros. Vyrą pykdė tai, ką pats vadino Norvegijos liberalumu, o jo tikslas buvo sunaikinti visą naują kairiojo politinio sparno kartą.
Antraip nei tie teroristai, kuriuos užverbuoja grupuotė „Islamo valstybė“, neonacis A.B.Breivikas turėjo veikti vienas, nes nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Europoje buvo išnaikintos fašistinės ir nacistinės smurtaujančios organizacijos.
A.B.Breivikas internete rado bendraminčių, bet ne bendrininkų, tačiau tai jam nesukliudė surengti atakos – jo susikurta ideologija kurstė žudyti.
Teroras pirmiausia užsimezgė norvego galvoje – kaip radikalios idėjos. O tai – pamoka, kurią verta įsiminti ir po penkerių metų, kai Vakarų pasaulis kovoja su grupuote „Islamo valstybė“.
Karas su teroru nėra fizinis: išnaikinus būstines, į kalėjimą pasodinus užpuolikus ir nukovus jų vadus, sielas ir protus nuodijančios mintys išliks. Karas su terorizmu – idėjų karas.
Siekia pasaulio dėmesio
Tuo, kad A.B.Breivikas neatsisakė savo neonacistinių idėjų, buvo galima įsitikinti visai neseniai.
Pavasarį vyko teismo procesas, kuriame žudikas kaltino Norvegiją pažeidus jo teises ir neužtikrinus gerų sąlygų Šieno kalėjime, kur jis dabar leidžia dienas.
Svarstant šią bylą į salę įėjęs A.B.Breivikas atsisuko į žurnalistus ir pasisveikino nacių gestu – iškėlė į viršų ištiestą ranką.
Taip iškelta ranka jis stovėjo devynias sekundes, žvelgdamas tiesiai į kameras ir šypsodamasis – jis troško vėl įsiamžinti.
Teisme A.B.Breivikui pavyko įrodyti, kad griežta izoliacija pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją ir laikoma nežmogišku elgesiu. Tačiau nutarta, kad drausti susirašinėjimą ir kontaktavimą su išoriniu pasauliu – būtina priemonė.
Vis dėlto pačiam nusikaltėliui, regis, daug svarbiau buvo ne pats sprendimas, bet dėmesys, kurio po kelerių metų jis vėl sulaukė. A.B.Breivikas nenori, kad pasaulis jį pamirštų.
Ekstremistas, kuris vis dar kalba apie planus įkurti neonacių partiją „Norvegijos valstybė“, visada žinojo, kad reikia šokiruoti, jeigu nori sulaukti pasaulio dėmesio.
„Ilgai svarsčiau, kiek žmonių man reikia nužudyti, kad mano manifestą imtų skaityti“, – po atakų teisėsaugai kalbėjo A.B.Breivikas.
Vėliau Norvegijos teroristas apibūdino savo surengtas žudynes kaip „knygos pristatymą“. Ir tam tikra prasme jis buvo teisus: iki išpuolių niekas neskaitė jo neapykantos kupino pusantro tūkstančio puslapių manifesto, o po kraujo praliejimo šios A.B.Breiviko rašliavos tapo plačiai aptarinėjamos.
Psichologai vėliau nustatė, kad A.B.Breivikas yra apniktas narcisizmo ir nuolat siekė dėmesio.
Norvegijoje garsiai nuskambėjo istorija apie vieną momentą, kai Utiojos saloje A.B.Breiviką užspeitė policija. Nusikaltėlis paprašė duoti jam pleistrą.
„Gal galite man duoti pleistrą? Įsipjoviau pirštą. Matyt, kai šoviau iš arti tiesiai į galvą, atšoko kaukolės skeveldra“, – tarsi patį paprasčiausią dalyką Norvegijos policijai aiškino A.B.Breivikas.
Kai policijos pareigūnas pareiškė, jog žudikas „negaus jokio prakeikto pleistro“, A.B.Breivikas ėmė vaitoti, jog neteks daug kraujo, o tai – jam labai pavojinga.
Jis atsisakė kalbėtis su tardytojais, kol jam ant piršto nebuvo uždėtas tvarstis.
Idėjos – itin pavojingos
Dabar Norvegijos teisėsauga siekia A.B.Breiviką kuo labiau izoliuoti, neleidžia jam bendrauti su išoriniu pasauliu, kad nuodingos idėjos neplistų.
Norvegijos valstybei byloje prieš A.B.Breiviką atstovavusi advokatė Adele Matheson Mestad tikina, kad šio teroristo idėjos itin pavojingos dabar, kai į Europą plūsta pabėgėliai ir žemyne stiprėja dešiniojo sparno radikalai.
A.B.Breivikas savo manifeste aiškino, kad Europoje vyksta musulmonų invazija, o šalių vyriausybės „nieko nedaro, kad sustabdytų šią katastrofą“.
Savo bendraminčiams norvegas rašė: „Mūsų valdžia yra išdavikė, kuri mus apgaudinėja. Jei nieko nedarysime patys, Europa taps islamo kalifatu.“ Tokių idėjų apakintas A.B.Breivikas nutarė smogti partijai, kuri gynė imigrantus ir multikultūralizmą – Norvegijos Darbo partijai.
Tiksliau, ją palaikančiai jaunimo organizacijai, kuri rengė stovyklą Utiojos saloje.
Dabar, kai į Europą atvyko daug migrantų iš Vidurinių Rytų, baiminamasi, kad tamsios jo idėjos neįkvėptų naujų panašių atakų. Nes žemyne ir už jo ribų yra žmonių, kurie šį žudiką garbina.
Kai pavasarį salėje jis parodė nacių pasisveikinimą, internete pasirodė amerikiečio ekstremisto, kuris dabar gyvena Abchazijos regione, žinutė: „Jis yra didvyris savo žmonėms. Ir aš nekantrauju laukdamas jo išlaisvinimo.
Mes visi jį mylime ir besąlygiškai remiame. Jo romėniškas pasisveikinimas ir ši byla mums sukėlė tik dar didesnes simpatijas.“
Išlaikė demokratijos testą
Norvegijos valdžia po atakos manė, kad geriausias būdas kovoti su tokiomis nuodingomis idėjomis, kokias puoselėjo A.B.Breivikas, yra paskleisti jas viešai.
Vis dėlto antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas tikina, kad tai tik paskatino Norvegijos visuomenės susiskaldymą, kuris po migrantų krizės ėmė tiktai didėti.
„Tų, kurie nebūtinai palaiko teroro idėjas, bet smerkia multikultūralizmą ir yra homofobai, vis daugėja. Jie vis labiau matomi“, – tikino antropologas.
Tačiau Norvegija, kuri iki šiol nebuvo krečiama islamo terorizmo, pastaruoju metu kankinančio JAV ir Vakarų Europą, niekada neskelbė „karo terorui“.
Po atakų tuometis Norvegijos premjeras ir dabartinis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ragino tautiečius „atsakyti į neapykantą meile“.
„Mūsų atsakymas A.B.Breivikui bus daugiau demokratijos, daugiau atvirumo ir daugiau žmogiškumo“, – tada kalbėjo J.Stoltenbergas.
Kol dabar Europoje didinamas saugumas ir dėl jo tenka suvaržyti kai kurias pilietines laisves, Norvegija po A.B.Breiviko atakos liko prie savo atviros visuomenės principo.
„Šalis daugeliu aspektų liko tokia pat kaip prieš atakas. O tai – geras dalykas, – kalbėjo buvęs Norvegijos Darbo partijos jaunimo vadovas Eskilas Pedersenas, kuriam žudynių dieną pavyko pabėgti iš Utiojos salos. – Terorizmo tikslas yra apversti visuomenę aukštyn kojomis.
Tad galime sakyti, jog laimėjome, nes šiandien vis dar turime tą patį, atpažįstamą veidą.
Jei 2011 metų liepos 22-oji buvo testas Norvegijos demokratijai, manau, drąsiai galime sakyti, kad jį išlaikėme.
Tačiau tai – ne galutinė pergalė. Mes vis dar turime kur stiebtis“, – įsitikinęs E.Pedersenas.
