Daug kam ši žmogžudystė atrodo nelogiška, netipiška, absurdiška (jeigu žmogžudystės būna kitokios), nes žudyti nepiktą, neangažuotą žurnalistą analitiką, tarsi nebuvo už ką. Tuo ji dar šiurpesnė. Bet ar tikrai netipiška?
Gal taip gali atrodyti intelektualui, kuriam daugiaplanis gilesnis mąstymas yra normali kasdienybė. Kuris neįtaria ar jau pamiršo, kad vos vieną spalvą atpažįstanti propagandos auka gali įžvelgti mirtiną priešą bet kuriame minties niuanse.
Pavelo Šeremeto svarstymai apie Rusiją, kurstančią karą Ukrainoje ir rusų pasaulį, kuriam save lyg ir priskyrė – nepereinamas brūzgynas bet kurios pusės šovinistui. Kaip ir aktyvus proeuropietiškos Ukrainos palaikymas, lygiai taip pat atvirai matant konkrečius veidus turinčias jos porevoliucinio laiko grimasas.
Savo linksmose radijo laidose P.Šeremetas mokė suprasti vykstančius reiškinius, jų pasekmes, kurios ne visada atitinka artimiausius žmonių lūkesčius, ir atskirti, kas šalyje yra kas. Jo asmenyje Ukraina turėjo išmintingą, ir ekonomiką, ir žmogaus sielą suprantantį reformų ir taikos advokatą.
Tas sprogmuo buvo padėtas diskusijai, rafinuotai, laisvai minčiai nužudyti, vietoj jų bandant piršti įtarumą ir baimę.
Sakyti, jog jis buvo žurnalistas, yra per maža. Pavelas Šeremetas – intelektualas, ekonomistas, be radikalių nukrypimų profesionaliai analizavęs posovietinių režimų ypatybes. Dirbęs trijose šalyse – Baltarusijoje, Rusijoje ir galiausiai Ukrainoje. Iš pirmųjų dviejų dėl pavojaus pasitraukęs, trečioje sunaikintas.
Kalintas, teistas. Apdovanotas. Toks tarytum pilietinės mąstysenos reiškinys, įgaudavęs skirtingas veiklos formas.
Rusijoje nužudyto Kremliaus kritiko Boriso Nemcovo ir Baltarusijoje amžiams dingusio operatoriaus bei kolegos Dmitrijaus Zavadskio draugas.
Kai du artimiausi bendraminčiai pakasti dviejose šalyse, iš kurių pačiam teko bėgti, vargu ar galima sakyti, jog trečias atvejis netipiškas ar nelogiškas. Tik logika ne ta, kurią savo veikloje taikė Pavelas Šeremetas.
Ši žmogžudystė įkyriai primina kitą – prieš šešiolika metų pagrobtą, degintą ir be galvos rastą Georgijų Gongadzę.
G.Gongadzė įsteigė „Ukrainskaja Pravda“ ir už tai po pusmečio prarado galvą, o leidinyje dirbantis Pavelas Šeremetas sprogo automobilyje, kuris priklauso „Ukrainskaja Pravda“ leidėjai ir jo gyvenimo draugei.
Nors sutapimas neleidžia apie jį negalvoti ir greičiausiai tapo dar vienu argumentu renkantis auką, šių nusikaltimų situacijos skiriasi. Pirmasis neįtikimai brutalus, bandytas nuslėpti. Ilgai nerastas, po to ilgai neidentifikuotas žurnalisto kūnas be galvos buvo palaidotas tik po šešerių metų.
Pastarasis nužudymas – prikišamai parodomasis profesionalų darbas, krauju parašytas pareiškimas publikai. Žudom viešai, šviesoje, miesto centre ir tiesiai į taikinį. Žinokit, kas čia šeimininkas ir bijokit.
G.Gongadzė buvo aršus ir nekenčiamas tuomečio prezidento Leonido Kučmos ir jo korupcinės aplinkos kritikas. Vėliau nutekinti pokalbių įrašai atskleidė L.Kučmos norą kaip nors tą teisuolį nutildyti. Nužudymo motyvas ir užsakovas 2000-siais buvo pakankamai aiškūs. Vykdytojais tapo policijos pareigūnai. Tai buvo cenzūra nupjaunant galvą.
Priešingai nei G.Gongadzės byloje, pastarojo nusikaltimo negali vertinti, vien tik kaip cenzūros žudant, keršto už praeities veiklą ar bausmės už dabarties komentarus. Juo siekta gerokai daugiau.
P.Šeremeto žudymo motyvai nėra akivaizdūs ir gali būti įvairūs. Galbūt pasivijo vieno kurio posovietinio režimo ranka iš praeities. Gal norėta parodyti – nuo mūsų nepasislėpsi. Gal įsiuto patogiai gyventi negalintys senieji ar naujieji vagys.
Bet kuriuo atveju, šiuo nusikaltimu siekta dar ir apspjauti skausmingai besikeičiančios valstybės veidą.
Pokyčius ir karą išgyvenančioje šalyje padėtis sudėtinga ir daugeliui sunki, tad tik fantazijos klausimas, kaip tai panaudoti bandant sėti baimę, įtarimus ir nepasitikėjimą tais pokyčiais, valstybės pasirinkta kryptimi.
Ukrainos visuomenė nevienalytė. Stipriai apibendrinant galima išskirti tris jos grupes – prorusiškąją, abejingą viskam (išskyrus primityviausius poreikius) ir siekiančią vakarietiškų vertybių.
Buvusio režimo šalininkų bei įtaką šiai valstybei praradusios Rusijos siekis būtų gausinti ar bent palaikyti pirmąsias dvi. O dar geriau – konfliktą tarp visų.
Nepatenkinta, įbauginta, susipykusi Ukraina tampa parankia iliustracija (štai kur jie nuvedė) ir lengvesniu grobiu. Nieko čia nauja, tik Rusijos karo Ukrainoje strategijos dalis. Neperdedant galima sakyti, jog P.Šeremetas – dar viena šio karo auka.
Skamba paradoksaliai, bet susidorojimas su žurnalistu sukūrė pretekstą ar net savotišką platformą pulti tas vertybes, kurios buvo esminės ir nužudytam žurnalistui. Žudau tave kartu su tavo idėja ir dar užsiundau. Makabriškas scenarijus. Kažkur girdėtas, dar nepamirštas.
Apsiginti nuo šito purvo galima tik profesionaliai ištiriant nužudymą ir atiduodant teismui ir šio, ir kitų žurnalistų ar ne žurnalistų žudytojus. Kito būdo įrodyti, kad kitokiais pagrindais kuriama valstybė stipresnė, nėra.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją
