93-iosios mechanizuotos pėstininkų brigados karininkas Viktor Matiyko visai į tokį nepanašus ir nėra į terminatorių primenantis raumenų kalnas.
– Iš kur jūs kilęs? Ne iš vakarinės Ukrainos?
– Ne. Gimiau ir augau Charkove, o tėvai iš Donecko srities. Ten, kur jie gyvena, kur palaidoti seneliai, dabar stovi rusai. Gyvenvietė yra okupuotoje teritorijos dalyje.
- O kokios nuotaikos buvo ten, kur jūs augot? Ilgėjosi žmonės Sovietų Sąjungos, norėjo būti Rusijos dalimi ar išvis tuo nesirūpino?
– Didelė dalis žmonių buvo dėl įvairių priežasčių artimesni Rusijai. Net ir mano draugai važinėjo ten uždarbiauti. Mano kūmas antai irgi važinėjo į Maskvą, į Belgorodo sritį. Kai kas net į šiaurę važiuodavo. Į Europą iš mano pažįstamų negirdėjau, kad būtų važiavę.
Ten gi sudėtinga – vizų reikia ir t.t. Gal vakarų Ukrainai arčiau ir lengviau buvo – nežinau. Iš ten kur aš – į Rusiją buvo paprasčiau. Asmeniškai aš išvis kažkada ketinau kur nors į Vakarus emigruoti. Ruošiausi į Kanadą, jau net buvau pradėjęs mokytis anglų kalbos.
– O iki karo politika aktyviai domėjotės?
– Šiek tiek domėjausi. Tiek, kad supratau kas yra kas ir ką kalba. Bendrą supratimą ir pažiūras turėjau, bet ypatingai niekad pats niekad į jokią aktyvią veiklą tikrai nelindau ir nesiruošiau. Partijų veikloje nedalyvavote?
Ne, ne, ne … Visada maniau, kad man to nereikia.
– Kariuomenėje prieš tai tarnavote?
– Ne. Baigiau universitetą, o ten buvo karinė katedra. Tad gavau pradžioje atsargos leitenanto, o paskui ir atsargos vyresniojo leitenanto laipsnį. Pas mus juk kaip – aukštąją mokyklą su katedra baigei – jau ir karininkas. Armijoje gali nebetarnauti. Na, jei laipsnio neturėčiau, būtų jau pašaukę eiliniu.
– Taigi, 2004 m. – pirmasis Maidanas. Kokią poziciją užėmėte tada?
– Na, aš visada buvo prieš Janukovičių, anksčiau prieš Kučmą – išvis prieš tą valdžią. Daugmaž suvokiau, kas už ko stovi. Tada, 2004 m., palaikiau Juščenką. Tymošenko tiesa, nepasitikėjau. Ji slidi – ir tiems, ir tiems. Ir „pasveiko“ labai greitai, kaip visi pastebėjo. Skirtumas tas, kad 2004 m. nebuvot tos, baimės, jog Rusija įves savo pajėgas.
Nebuvo pralietas kraujas. Vėliau grįžęs Janukovičius, savo valdymu, atvedė šalį iki jau visai kitos situacijos. Žmonės dingdavo, būdavo randami miškuose – tiesiog žudomi. Antrojo Maidano metu Charkovo meras asmeniškas siuntė ten savo tituškas, kad šie muštų, žalotų,o gal ir žudytų žmones.
Kai kurie žmonės iki šiol nerasti – gal jų ir nužudyti. Pati sąvoka, priminsiu, atsirado nuo pavardės Tituško. Buvo pradžioj „antimaidano“ gretose žmogus tokia pavarde. Paskui, kai toks terminas prigijo, jis atsižegnojo, skelbėsi prieš Maidaną išvis nekariavęs.
– Kaip vertinate specialiosios paskirties būrio „Berkut“ vaidmenį? Kokie žmonės ten buvo verbuojami?
– Kaip teisingai pastebėjote – tai specialiosios paskirties pajėgos. Jie visada kažkiek trenkti (rus. „otmorožennyje“ – red. past.). Ten svarbiausia, kad būtum fiziškai tvirtas, pasirengęs vykdyti bet kokį bet kokios valdžios įsakymą ir tiek. Nepasakyčiau, kad atranka ten buvo (bent kiek man žinoma) kaip nors susijusi su tautybe ar politika. Vakarų Ukrainoje ir ukrainiečiai ten tarnavo, ukrainietiškai kalbėjo, o darė tą patį. „Berkut“ visur buvo „Berkut“.
– Ką veikėte, kai prasidėjo audringi įvykiai – konkrečiai antrasis Maidanas?
– Tuo metu tiesiog dirbau. Turėjome firmą – gaminome manekenus parduotuvėms, kitą prekybos įrangą. Žinoma, kad apsidžiaugiau, nes įsivaizdavau korupcijos mastus šalyje – kiek milijardų tiesiog išvagiama.
Čia, beje, visai nepriklausomai nuo tautybės ar religijos – buvo tiesiog masiškai vagiama, ir norima dar daugiau pavogti. Ir štai atsirado žmonės, kurie pasiryžę prieš tai protestuoti. Pats demonstracijose, tiesa, nedalyvavau. Labai norėjosi važiuoti į Kijevą, veržiausi, tačiau tikrai turėjau daug darbo, kaip ir daugelis žmonių, tad toje fazėje nebuvau aktyvus dalyvis.
– O kas vyko tuo metu Charkove?
– Charkove irgi buvo protestuotojų, tiesa – mažiau. Kas gerai, kad turime daug futbolo fanų – „ultrų“ (Charkovo „Metalisto“ fanai, – red.past.). Jie visada buvo nusistatę proeuropietiškai, proukrainietiškai. Kas įdomu, kai Maidane prasidėjo įvykiai, visos Ukrainos futbolo fanai tarpusavy susitaikė ir nustojo konfliktuoti.
– „Metalisto“ fanai nebesimušė su Odesos „Černomoreco“?
– Na, „Metalisto“ gerbėjai daugiausiai konfliktavo su „Dnipro“ oponentais. Bet ir to neliko. Kai 2014 m. pavasarį, po mėginimų išvaikyti Maidaną, „Dnipro“ atvyko į Charkovą, surengėme bendras eitynes per miesto centrą į stadioną. Visi jau susitaikė ir susidraugavo.
Kalbamės, žinoma, rusiškai. Tiek Charkove, tiek Dnipro didžioji žmonių masė kalba rusiškai, tad ne išimtis ir provakarietiškai nusiteikę futbolo fanai. Nors mano dukra ukrainietiškai kalba geriau nei rusiškai, tačiau dažniau naudoja rusų kalbą, nes ja įprato galvoti. Tačiau ukrainiečių kalba jai jokių problemų nekelia.
– Taigi – Maidanas praeina, Janukovičius pabėga. Rusija atima Krymą. Prasideda karštoji fazė, kuomet į Slavianską ateina 52 ginkluoti Rusijos piliečiai ir „paima“ miestą. Kas tuo metu dedasi Charkove?
– Ir pas mus vyksta prorusiškų demonstracijų, jas rodo ir žiniose. Iš Rusijos buvo atvykęs kažkoks neva žurnalistas, kuris nuplėšė Ukrainos vėliavą nuo srities tarybos pastato ir pakabino Rusijos trispalvę. Mane asmeniškai tai įžeidė ir išvis užgavo tai, kad iš šalies tyčiojamasi. Tame pačiame Charkove apie grįžimą į sovietinius laikus svajojo kas?
Močiutės pensininkės, kurių jaunystė Sovietų Sąjungoje prabėgo. Jaunesni žmonės norėjo į Eurpoą. Norėjo ten važiuoti, bendrauti, mokytis, dirbti. Rusija Ukrainą į dugną tempia tris šimtus metų. Gal jau gana?
Gerai, prasidėjus karštajai fazei – kaip jums atrodo Ukrainos ginkluotosios pajėgos? Aš tikrai bijojau, kad mūsų kariškiai neišdrįs šaudyti, duoti atkirtį. Kad juos gali arba apkvailinti propaganda, arba viską sugadins parsidavę štabų generolai.
– O tokių daug?
-Pilna. Kodėl viskas taip ir išėjo? Kodėl buvo atiduoti Luhanskas arba tas pats Krymas? Nors Kryme situacija neaiški. Gal, jei būtume pasipriešinę, Krymo ir nebūtume atidavę, o gal Rusija kaip tik tada jau oficialiai būtų puolusi. Nėra aišku. Net kai prasidėjo įvykiai Kryme, niekas išvis negalvojo, kad teks kariauti su Rusija.
Mūsų kariškiai ten dainų su gitaromis vakarėlius organizavo, rodydami, kad mes taikūs žmonės ir nenorime su niekuo kariauti. Stengtasi viską taikiai ramiai gesinti. Tik reikalas tas, kad Rusija turėjo konkretų tikslą ir jo siekė – aneksuoti Krymą – taikiai ar kariaujant – nesvarbu. Kaip nesvarbu ir pretekstai.
Paskui pažiūrėjo – aha, kariškiai nesipriešina, lendam tada ir į Donbasą. Štai taip viskas ir klostėsi. Charkove tuo metu padėtis irgi kaito.
Kai jau Janukovičius pabėgo, 500 Maidano šalininkų užėmė srities administracijos pastatą. Tada iš Rusijos, iš Donecko pradėta organizuotai autobusais vežti kitokius žmones. Pilną aikštę jų ten privežė. Ir tada jau jie puolė pastatą ir išvijo bei sumušė Maidano šalininkus, įsitvirtino ten patys.
– Ten buvo ir Rusijos piliečių?
– O kaip gi be jų? Tarp jų buvo ir garsusis Rusijos pilietis, smogikų vienas vadeivų – „Motorola“. Gerai, kad tąkart iš kito miesto tuometinis vidaus reikalų ministras Avakovas atsiuntė milicijos dalinį, kuris visus tuos „sukilėlius“ iš pastato išgrūdo per 17 minučių. Ir nuo to laiko Charkove viskas taiku bei ramu. Taip reikėjo nuo pat pradžių pasielgti ir Donecke, ir Luhanske, ir visur kitur. Ir nebūtų jokio karo. Nebūtų pralieta tiek kraujo. O kodėl taip nenutiko? Ko pritrūko?
Manau, tai buvo banali išdavystė. Tiesiog už pinigus. Taip buvo atiduotas kad ir SBU (Ukrainos saugumo tarnyba, – red. past.) pastatas Donecke, ir srities administracija.
– Kiek tuo metu buvo pasirengusi veikti Ukrainos kariuomenė – ginkluotės ir karių parengimo, motyvacijos prasme?
– Tuo metu ji jau mobilizuojasi. 1-2 mobilizacijos bangos praeina, žmonių jau yra. Yra tankai, šarvuočiai, automatai. Ne geriausios būklės viskas, bet yra – negali sakyt, kad nebūtų. O štai su vadovavimu – nyki situacija. Ligi šiol negaliu išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Imkime, kad ir Ilovaisko katilą, kur mūsų vaikinus apsupo Rusijos pajėgos ir sudaužė. Kaip taip galėjo nutikti – nesuvokiu.
Ten buvo daug, tikrai daug mūsų pajėgų. Viskas klojosi gerai – liko labai mažai – uždaryti žiedą aplink Donecką ir viskas. Bet įėjo Rusijos pajėgos. Kodėl tai nebuvo numatyta? Kur buvo žvalgyba? Prieš tokį scenarijų nebuvo imtasi jokių priemonių, pastatyta kokių nors užkardų.
Kažkodėl nepadaryta. Generolų labai daug Ukrainos kariuomenėje, o antiteroristinės operacijos metu jų dar padaugėjo. Reikia dar suprasti, kad niekas nieko tokio nesitikėjo.
Kariauti niekas nesiruošė. Mano brigadoje, kurioje dabar 4 000 karių, iki karo buvo 800. Tvarkai teritorijoje palaikyti, technikai prižiūrėti, su uniformomis vaikščioti ir merginas žavėti. Absoliučiai taikinga šalis neturėjo planų su kuo nors kariauti.
– Kokia jūsų nuomonė apie žinomą Ukrainos oligarchą Kolomoiskį?
– Šaunuolis. Jeigu ne jis, gal Ukrainos ir nebebūtų. Kol visi dar tik krapštėsi akis, jis pats suformavo savanorių batalionus, juos finansavo. Palaikė proukrainietiškas jėgas. Manau, kad ir mūsų Charkovo merą jis stipriai paveikė. Gal iš dalies dėl to Charkove ir neprogresavo separatizmas.
Šaunuolis, kitaip nei Achmetovas, kuris užsižaidė. Tiesa, tokių figūrų, esančių labiau šešėlyje, nesiviešinančių, kurios gali daryti rimtą įtaką Ukrainoje yra gerokai daugiau. Kaip jūs pats atsiduriate kariuomenėje?
Nuėjau savanoriu. Taip išėjo, kad dirbau, dirbau, dirbau savo darbe, tėvai gyveno ten – Donecko srityje. Kai tik atėjo Rusijos pajėgos, gyvenvietėje išjungė elektrą. Su tėvais negalėjau susisiekti porą savaičių. Tai ir nutariau, kad laikas eiti vaduoti savo žemės.
– Ar asmeniškai teko matyti kovotojų iš užsienio, kurie kariautų Ukrainos pusėje?
– Nemačiau nei vieno užsieniečio, kuris dalyvautų karo veiksmuose. Aš dalyvavau kovose dėl Donecko oro uosto. Mačiau „Pravyj sektor“ kovotojus, kitus savanorių darinius. Į šituos dalinius galėjo patekti kas nori – galėjo būti ir užsieniečių – šito aš nežinau.
Kaip su karo įrangos ir kitų reikalingų reikmenų tiekimais frontui, logistika? Kaip tai nuo pat pradžių veikė ir kiek reguliariai buvo aprūpinami tie patys Donecko oro uosto gynėjai? Koks čia savanorių vaidmuo?
Tiesą pasakius, jei ne savanoriai, žiemą tame oro uoste būtume tiesiog mirę badu. Čia jau buvo ir užsieniečių pagalba. Mano draugas, kurio šaukinys buvo Mažylis, jis dabar jau žuvęs, į kortelę gaudavo paramos pinigų nuo kažkokio italo. Su juo Mažylis susipažino internete, nes nuolat dėdavo įdomius video ir nuotraukas.
Už tuos pinigus pirkdavo savanoriai tarsi, ko mums reikėjo. Galiu tikrai pasakyti, kad 2014 m. pabaigoje – 2015 m. pradžioje armija duodavo tik ginklus ir šovinius.
Na dar galėjo bulvių atvežt – tai ir viskas. O uniformos, avalynė, šilti drabužiai, palapinės, tvarsčiai ir daugybė kitų dalykų pasiekdavo tik savanorių pasiaukojimo dėka. Net BMP akumuliatorių norint pakrauti juk reikia įrangos. Skambini savanoriams ir jie ją atveža. Centralizuoti tiekimai normalizuojasi tik nuo 2015 m. vasaros, kai armija ir pati ima atvežti maisto, keisti uniformas.
– Per kiek laiko susidėvi uniforma tokiose sąlygose?
– Greitai. Antai, aš remontavau BMP, tai nuolat tepaluose, nuolat dyzeliu apsipylęs. Mėnuo – maksimum du ir jau reikia keisti. O armija pati naują davė tik jau demobilizuojantis.
Antroje dalyje – daugiau apie kovos veiksmus.
