Daešistai – taip dabar pratinama juos vadinti, vengiant žodžio
„valstybė“, – šaudo, pjausto, prievartauja ir „netikėlius“
musulmonus, ir beveik visus, kas pamišusio džihadisto akiai staiga
pradeda nebepatikti.
M.Adomėnas juos net gretina su siautėjusiais enkavėdistais. Tikra
teisybė. Ne viena „Daesh“ („Islamo valstybės“ pavadinimo trumpinys,
reiškiantis „fanatikų grupė, primetanti savo valią kitiems“) organizuota
žudynių orgija primena Rainius.
Atkreipiau dėmesį į minėtą straipsnį ne todėl, kad man yra naujiena
naujos veislės teroristų kuriami baisumai Artimuosiuose Rytuose ar kur
kitur, bet dėl rašinio kontrasto su kitų Lietuvos politikų mintimis.
Dabartiniai mūsų politikai, esantys valdžioje ar jai oponuojantys,
rašydami ar kalbėdami apie „Daesh“, Siriją, Iraką ir visą to regiono
marmalynę, kažkodėl pradeda dabartine bloga Rusijos politika ir ja
pabaigia, taip ir nepaaiškindami, ar reikia su ta nelemta „Daesh“
kovoti.
Mačiau kelis lietuviškos TV politinius forumus Artimųjų Rytų bei juose
vykstančių karų tema, bet taip ir neišgirdau nė vieno sakinio, kad
„Daesh“ yra blogis, o jo skubiai neįveikus naujausia terorizmo forma
(būtent tokia dabar yra „Daesh“) Europą ištiks didesnė bėda nei maras
viduramžiais. Šis blogis plinta taip sparčiai, jog netrukus savo mastu
pranoks ir Vangos pranašaujamą.
Politikas M.Adomėnas, kitaip nei daugelis jo kolegų net toje pačioje
TS-LKD partijoje, pradeda nuo esmės – „Daesh“ veiksmai yra genocidas,
tam ir reikia užkirsti kelią. O kas tai padarys – dvi ar viena
tarptautinė koalicija, Vakarai su Rusija ar be jos – jau nebe toks
svarbus klausimas. Kitaip tariant, visuomenei, tiek Vakarų, tiek ir
Rytų, jis mažiausiai įdomus. Deja, dar daugeliui politikų koalicijų
sudėties klausimas yra svarbesnis už „Daesh“ grėsmę.
Tai, kaip politiniai interesai, didieji užkulisiniai žaidimai,
klaidingas prioritetų pasirinkimas ilgainiui nustelbia realios grėsmės
pavojų, patyrėme per visą dvidešimtąjį amžių. Visi matė, kaip panosėje
pradeda veistis rudasis maras, deja, didieji politiniai žaidimai paleido
džiną iš butelio, kuris atsisuko prieš pačius žaidėjus.
Apie tai parašyta tūkstančiai studijų, bet neatrodo, kad dabartiniai
politikai iš jų mokytųsi.
„Daesh“ atsirado daug žinančios, daug patyrusios ir sudėtingus
visuomeninius procesus sugebančios prognozuoti Vakarų Europos akyse.
Tačiau kaip atsitiko, kad iš pradžių vos ne pašaipą kėlusi negausi
karinga organizacija staiga sulaukė ypatingo dėmesio net iš Jungtinių
Tautų tribūnos?
Kyla du klausimai: ar Vakarų Europa nėra tokia įžvalgi, kokią
vaizduoja, ar tai yra politinių žaidimų kūrinys, kuris vėl atsisuka
prieš patį kūrėją? Ko gero, iš tikrųjų vos ne iš įvairių teroristinių
nuolaužų susilipdžiusios organizacijos gimimas buvo pražiopsotas ir prie
to lipdymo netiesiogiai prisidėjo regiono valstybės, bet, kaip
dažniausiai ir atsitinka, prarado kontrolę.
Vienaip ar kitaip, dabar matome gausią jaunų, energingų galvažudžių
kompaniją, kuri privertė iš sutrikimo tankiai mirkčioti ne vienos
įtakingos valstybės politinę galvą.
Paslaptingiausias dalykas „Daesh“ sistemoje yra motyvacija. Sprendžiant
iš to, kas skelbiama apie didesnį nei didelį kalifatą ir kaip elgiamasi
su kitatikiais, tarp kurių kartais atsiduria ir patys musulmonai,
atrodytų, jog visos baisybės daromos „tikrojo“ islamo, kokį jį
įsivaizduoja „Daesh“, labui.
Vis labiau aiškėja, jog tai akių dūmimas. „Daesh“ gretose pilna
galvažudžių, kurie, atvykę iš šimto valstybių, nėra beraščiai
primityvai, kad nesuprastų kuriamo kalifato absurdiškumo. Jie išmano
naujausias komunikacijos technologijas, yra išsilavinę, bet pasirinko
žmonių žudymą ir kankinimus – ne taip seniai taip elgėsi mokyti naciai
su kaliniais savo laboratorijose.
Kokia jėga traukia ar stumia į tokį kelią? Tikrai ne politinės,
ekonominės ar socialinės aplinkybės. Tikrieji „Daesh“ siautėjimo
motyvai kol kas yra paslaptis, kurios neįminus virusas plėsis greičiau,
nei jį įveikti spės susibūrusios valstybių koalicijos.
Kokios galimybės yra pažinti tikrąją „Daesh“ esmę? Deja, nors gyvename
komunikacijos stebuklų pasaulyje ir žinia apie kurios nors valstybės
sienos pažeidimą apskrieja Žemės rutulį pažeidėjui dar nespėjus palikti
teritorijos, apie tikrąsias grėsmes sužinome dažniausiai iškraipytai ir
pavėluotai. Kodėl?
Todėl, kad visos žinios apie žmogiškos kilmės grėsmes yra politizuotos.
Pirmiausia politikai nusprendžia, ar vienas ar kitas visuomeninis
reiškinys yra grėsmė, ir tik po to, kai posėdžiaujančiųjų interesai
sutampa, teikiasi informuoti visuomenę.
Šitaip atsitiko ir su „Daesh“. Gimė ji 2006 m., mankštinosi tose
pačiose nuo 1970 m. kažkodėl vis dar nesunaikintose modžahedų
stovyklose, labai anksti pradėjo kliedėti apie pasaulinį kalifatą,
tačiau Vakarų ir Rytų politikai rūkė kaljaną ir paslaptingai šnabždėjo:
palaukime, neskubėkime, pamatysime, kas bus. O kai tai, „kas bus“,
įvyko, jau buvo per vėlu.
Faktiškai tik po Rusijos išsilaipinimo Sirijoje, kad ir ką svarstytume
apie Maskvos tikslus, ir po „Daesh“ vis dažniau rengiamų žudynių
Europoje pradėjome gilintis, kas yra ta vis labiau populiarėjanti
smogikų organizacija. Ir, ačiū Dievui, susigriebėme, ar politikuodami
nepasiklydome tikrų ir tariamų grėsmių pasaulyje.
Nusimetęs politiko akinius M.Adomėnas bent jau sąžiningai aprašė, ką
„Daesh“ daro su krikščionimis.
