Kai antradienį Turkija numušė jos oro erdvę pažeidusį Rusijos bombonešį „Su-24“, atsirado teigiančių, kad tai galėjo būti kerštas už turkmėnų tautinės mažumos Sirijoje bombardavimą.
Tačiau Rusija bombarduoja ne tik turkiškai, bet ir arabiškai kalbančias Sirijos mažumas.
Dalis jų kažkada turėjo vilties įkurti savarankiškas valstybes, tačiau daliai režimas Damaske yra vienintelis vilties spindulys, net jeigu dabar stota į kovą prieš Basharą al-Assadą.
Kodėl Sirijoje įsivyravusi tokia painiava? Ir ar Vakarų pergalė prieš „Islamo valstybės“ teroristus ką nors galėtų pakeisti?
Rusijai turkai nekeršijo
Sirijoje gyvena daug skirtingų etninių ir religinių grupių. Dalis jų priešiškai nusiteikusios prieš vyriausybę Damaske, o kitos ją palaiko.
Tuo metu Rusijos tikslas šiose teritorijose yra aiškus. Maskva stengiasi išvalyti iš jų ginkluotas grupes, kurios kovoja su režimu, kad Sirijos pajėgos vėl atgautų kontrolę.
Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius įtarimus, kad Turkija galėjo Rusijai keršyti už turkmėnus, griežtai atmetė.
„Kad šiose teritorijose yra ir turkakalbių maištininkų, – faktas. Bet Turkija negalėjo numanyti, kad Rusijos lėktuvai bombarduoja būtent su ja susijusių tautinių mažumų pozicijas“, – „Lietuvos rytui“ aiškino ekspertas.
„Jeigu Rusijos lėktuvai nebūtų įskridę į Turkijos teritoriją, jie ir toliau bombarduotų, ką tik nori.
Mano galva, incidentas sietinas su tiesioginiu noru parodyti, kad Turkija yra ori ir suvereni valstybė, kuri gali ginti savo oro erdvę ir teritoriją nuo bet kokių nepageidaujamų įsikišimų“, – tvirtino E.Račius.
Nors Ankara tai neigia, Rusijai taip pat užkliuvo, kad Turkija neva yra viena IV nelegaliai parduodamos naftos pirkėjų.
Tačiau ir tai nestebina. Jau daugiau nei metus Sirijoje ir Irake kalifatu pasiskelbusi grupuotė kartais atrodo kaip pagrindinis visų problemų Artimuosiuose Rytuose šaltinis.
Ne viskas paprasta
Džihadistų žiaurumas kalifatu paskelbtoje teritorijoje ir už jos ribų jau tapo košmariškos mėsmalės simboliu, kurį Vakarai mėgina išrauti su šaknimis.
Šie islamistai JAV pagrindinio priešo vietoje pakeitė ir teroristų tinklą „Al Qaeda“, apie kurį pastaruoju metu kalbama kur kas mažiau.
Lyg ir galėtų atrodyti, kad viskas labai paprasta. Juk taika regione, o gal ir pasaulyje, bus sukurta, kai IV teroristai bus nugalėti. Atsiranda klausiančių, kodėl susivienijusios pasaulio jėgos dar nenušlavė visos Sirijos pragaro ugnimi.
Tačiau sumaištis, kuri įsigalėjo Artimuosiuose Rytuose, yra kur kas painesnė. Ir jokia oro antskrydžių kampanija ar sausumos pajėgų mūšiai, kurie sutriuškintų džihadistų grupuotę, padėties kol kas nepataisys.
Antai buvęs JAV gynybos sekretorius Chuckas Hagelis tikina, kad karinė pergalė prieš IV bus tikrai įmanoma, jei tik JAV, Rusija, Europa, Iranas ir kitos regiono valstybės suvienys jėgas ir atkurs politinį stabilumą.
Tačiau kaip galima tikėtis stabilumo regione, kuris jau 1,3 tūkst. metų kamuojamas paties islamo susiskaldymo?
Kurdų mažuma Turkijoje ir Irake siekia sukurti valstybę, kurios tauta niekada neturėjo. O kur dar šimtai kitų tautinių ir religinių mažumų, kurių teritorijų ribos toli gražu neatitinka regiono valstybių sienų?
Jeigu ir pasisektų nugalėti IV, šie gilūs tarpekliai tarp skirtingų grupių nebus užlyginti. Tačiau kodėl jie iš viso atsirado?
Prancūzų ir britų paveldas
Pažvelgus į Artimųjų Rytų šalių žemėlapį, į akis iškart krinta tiesios linijos, skiriančios Siriją, Iraką ir Saudo Arabiją. Jos įtartinai tiesios ne be reikalo.
Pirmojo pasaulinio karo metu žlungant Osmanų imperijai, Europos galiūnės – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – sudarė slaptą paktą, kuriuo pasidalijo įtakos zonas dabartinėse Sirijos ir Irako teritorijose.
Pagal susitarimą linijos tarp šalių buvo nubrėžtos pernelyg nesigilinant į religinių ir etninių grupių ribas.
Keistai atribotose valstybėse įsigalėjo dešimtmečius nepajudintos diktatūros, kuriose valdžią užėmė mažumos grupelės, o dauguma kentė priespaudą.
Taip atsitiko ir Sirijoje, kur šiitų atšakai priklausantys alavitai iki šiol sudaro vyriausybę, nors šalyje tautinių ir religinių grupių yra pačių įvairiausių.
Dalis šių mažumų atstovų aktyviai kovoja su B.al-Assado vyriausybe, todėl nieko keista, kad jų pozicijas bombarduoja ir Rusijos lėktuvai.
Baisus saugumo garantas
Nors rusai tikino, kad Sirijoje visada daugiau bombų negailėjo taikydamiesi į IV infrastruktūrą, iki Rusijos keleivinio lėktuvo susprogdinimo Sinajaus pusiasalyje daugiau kliuvo B.al-Assado priešams.
Šios grupuotės, kurias visas Rusija pakrikštijo bendru „teroristų“ vardu, ne visada susijusios su IV, tačiau į karą yra įsitraukusios rimtai. Vis dėlto jų žemėlapis yra be galo sudėtingas.
„Etnokonfesinis kompleksiškumas toje teritorijoje yra iššūkis, bet, kita vertus, labai lengva atsekti jų ribas.
Didžioji dalis šių grupių yra vietos kovotojai, kurie pirmiausia gina savo kaimus. Žinant, kur kokia mažuma telkėsi iki karo, galima gana gerai suprasti, ko galima tikėtis toje teritorijoje“, – „Lietuvos rytui“ teigė E.Račius.
JAV, Turkija ir Saudo Arabija reikalauja B.al-Assado pašalinimo, o Rusija ir Iranas tikina, kad Sirijos lyderis turi tapti politinės išeities iš krizės dalimi.
O kas laukia mažumų, kurios pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis priešinasi režimui? Deja, atrodo, kad gana pasaulietiškas B.al-Assado režimas gali būti geriausia jų saugumo garantija.
„Pasitraukus režimui Damaske, absoliuti dauguma etninių ir religinių grupių būtų pasmerktos migracijai arba išnykimui. Jei jos nebus sunaikintos pačių radikaliausių grupių, tokių kaip IV, jas sunaikins kitos religinės grupės“, – pabrėžė E.Račius.
Ne visos nori valstybės
Tad kaip galima išspręsti šią nesantaiką tokiame margame Sirijos ir Irako žemėlapyje? Galbūt reikėtų iš naujo perbraižyti sienas ir kiekvienai tautai duoti po naują valstybę?
Nebūtinai. E.Račius pastebi, kad ne visos regione gyvenančios grupės kadaise turėjo vilčių iškovoti nepriklausomybę.
Anot islamo tyrinėtojo, geriausias pavyzdys yra kurdai, gyvenantys Šiaurės Irake, Sirijoje, Irane ir Turkijoje. Su Ankara kurdams ir teko daugiausia kovoti dėl savo siekio sukurti valstybę.
„Tačiau kai kurios kitos grupės, pavyzdžiui, armėnai – gausi mažuma – neturėjo lūkesčių, kad Sirijos teritorijoje turės savo valstybę. Asirai taip pat vargu ar galėjo tikėtis sudaryti kokį nors vienetą“, – teigė E.Račius.
Profesoriaus teigimu, kolonijinis sienų perbraižymas pirmiausia atsiliepė didesnėms ir valstybingumo lūkestį turinčioms grupėms.
Vieni jų – arabai, kuriuos nenatūraliai atskyrė siena tarp Sirijos ir Irako.
Tačiau dabar apie sieną tarp Sirijos ir Irako kalbėti iš viso nebėra prasmės. Abi šios šalys nebekontroliuoja didžiulių savo teritorijos plotų – čia pragarą užkūrė IV kovotojai.
Šios sunitų ekstremistų atšakos grupuotės lyderiu, o vėliau ir kalifu pasiskelbęs Abu Bakras al-Baghdadi pažadėjo ištaisyti dar prieš šimtmetį britų ir prancūzų padarytas klaidas.
Galima sakyti, kad savo pažadą jis ištesėjo. Viena pirmųjų džihadistų operacijų buvo siekiama susprogdinti pasienio kontrolės punktus tarp Sirijos ir Irako.
Prisidirbo ir amerikiečiai
Reikia pripažinti, kad šį troškinį gerai pakaitino ne tik teroristinės grupuotės – prieš džihadistus savo pėdas Irake paliko ir JAV kariuomenė. Tai pripažįsta ir patys amerikiečiai.
„Žala, kurią Irakui padarė JAV, o Sirijai – pilietinis karas, tikriausiai yra nepataisoma“, – apgailestavo Amerikos užsienio politikos tarybos vyresnysis partneris Wayne’as Merry.
Dar liūdniau yra tai, kad pačių amerikiečių rankos palaistė Irake kylančius islamo ekstremizmo daigus. Iki JAV invazijos į Iraką Saddamas Husseinas, priklausęs sunitų mažumai, žiauriai valdė šiitų gyvenamą šalį.
2003 metais amerikiečiai nuvertė S.Husseino režimą. Jį pakeitusi šiitų vyriausybė, kuri nusprendė absoliučiai ignoruoti sunitų teises.
Kol JAV kariai dar kontroliavo šalį, radikalūs sunitai susivienijo po „Al Qaeda“ vėliava. O 2011-aisiais, amerikiečiams atsitraukus, šios grupuotės atšaka Irake pasivadino „Islamo valstybe“.
Laukia liūdnas likimas
JAV jau daug mėnesių bombarduoja IV pozicijas, o dabar prie amerikiečių po jų piliečius palietusių teroro aktų prisijungė Prancūzija ir Rusija.
Nors šis įsitraukimas į konfliktą yra būtent tai, apie ką seniai svajojo epinio mūšio su Vakarais norinti IV, atrodo, kad kitokiu būdu jos nugalėti nepavyktų.
O kas bus po to? Deja, net ir sužlugdžius džihadistus, jų anksčiau valdytose teritorijose vietos gyventojams taika nesušvis.
Mat vadinamojo kalifato teritorijoje kitų etninių ir religinių grupių jau nebėra – jos pabėgo arba buvo sunaikintos.
„Mažumos turbūt netgi nebandytų grįžti į šias teritorijas, nes tiesiog nebėra kur grįžti.
Jų kaimai sudeginti, infrastruktūra sugriauta, o žmonės neabejotinai radikalizuoti, – svarstė E.Račius. – Jeigu JAV ar kas kitas sužlugdytų kalifatą, ten gyvenantys sunitai bus tikrai labai priešiškai nusiteikę ne tik JAV vadovaujamos koalicijos, bet ir grįžtančių mažumų atžvilgiu.“
