Dviejų karų su Rusija patirtis užtikrino, kad tikrai netrūksta žmonių iš šios Kaukazo respublikos, norinčių vėl stoti į kovą su senu priešu.
Tačiau lyderiui Ramzanui Kadyrovui pavaldžios pajėgos taip pat ginklus paėmė ir prorusiškų separatistų pusėje.
„Negaliu pykti ant Rusijos visą savo gyvenimą. Ir tada buvo rusų, kurie mums padėjo per karus. Tai priminė Donecką – chaotiškos grupuotės ir žmonės, besikaunantys tarpusavyje“, – pasakojo 36 metų Apti Bolotchanovas.
Daugiausia iš čečėnų sudaryto „Mirties bataliono“ vadas „The Guardian“ žurnalistui Shaunui Walkeriui pasakojo, kad vienu metu prorusiškų separatistų pusėje kariavo net 300 čečėnų.
A.Bolotchanovas teigė, kad kariai buvo savanoriai ir savo veiksmus koordinavo su Donecko separatistų vadais. Čečėnai taip pat dalyvavo ilgame ir kruviname mūšyje dėl Donecko oro uosto.
Ten praleidę daugiau nei 5 mėnesius jie grįžo namo, tačiau ir dabar yra pasiruošę ir vėl sugrįžti, „jeigu tik reikės“.
Ukrainos vyriausybės pajėgų pusėje taip pat kovėsi apie 100 čečėnų. Jie sudarė du savanorių batalionus, pavadintus nepriklausomybės karų lyderio Džocharo Dudajevo ir XVIII amžiaus čečėnų karvedžio Šeicho Mansuro vardais.
Rusija Čečėnijos klausimą išsprendė paprastai – į lyderio vietą pastatė R.Kadyrovą, apipylė jį pinigais, už kuriuos respublika turėjo būti atnaujinta, ir leido valdyti visiškai nekontroliuojamam.
Panašų scenarijų Kremlius gali numatyti ir Rytų Ukrainai.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas savo kolegai iš Ukrainos Pavlo Klimkinui kelis kartus yra pakartojęs, kad Kijevas Čečėniją turėtų matyti kaip pavyzdį.
Tačiau dabar Čečėnijos karų patirtis labiau matoma mūšio lauke, o ne valdžios koridoriuose.
Aiškinasi ir tarpusavyje
Čečėnai Ukrainoje spėjo išsiaiškinti ir savo vidinės politikos klausimus. Kaip teigiama bataliono išplatintame vaizdo įraše, A.Bolochtanovo vyrai Į Donecką atvyko ieškodami dešimtojo dešimtmečio Čečėnų vado Isos Munajevo, kuris ilgą laiką slapstėsi Danijoje, o vėliau atvyko į Ukrainą ir įkūrė D.Dudajevo batalioną.
Separatistų pusėje besikaunantys A.Bolochtanovo kariai norėjo jam atkeršyti už negražias kalbas apie R.Kadyrovą. I.Munajevas iš tikrųjų buvo nukautas sviedinio per atsitraukimą vasario mėnesį prie Debalcevės.
Paklaustas, ar čečėnų batalionas yra atsakingas dėl I.Munajevo žūties, A.Bolochtanovas nusišypsojo: „Dievas jį pasiėmė“.
D.Dudajevo vardo bataliono vadą pakeitė Adamas Osmajevas. Jungtinėje Karalystėje mokęsis čečėnas du mėnesius praleido Odesos kalėjime už planą nužudyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Į laisvę jis išėjo praėjusių metų pabaigoje ir vos po poros dienų jau kovėsi fronto linijoje. A.Osmajevas vis dar tikisi, kad Ukrainos vyriausybė leis užsienio kariams oficialiai tapti jos kariuomenės nariais, nes tada mažiau čečėnų vyktų kautis į Siriją.
„Žmonės iš Čečėnijos vyksta į Viduriniuosius Rytus iš nevilties. Jeigu ukrainiečiai jiems suteiktų panašias sąlygas, visi vyktų ten. Dauguma net netiki ideologija, tačiau ten nuvykusiems smegenys būna išplaunamos“, – pasakojo D.Dudajevo bataliono vadas.
Kitas prisistatyti nenorėjęs čečėnas teigė, kad kitus savo tautiečius mėgino įtikinti nevykti į Artimuosius Rytus ir neprisijungti prie teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ gretų, bet verčiau kautis Ukrainoje.
„Kodėl čečėnai kovoja prieš kurdus, kurie mums nieko blogo nepadarė? Kodėl jie miršta už Kobanį, apie kurį prieš tai net nebuvo girdėję. Tai ne čečėnų karas. Čia, Ukrainoje, verda karas už Čečėniją. Jeigu nugalėsime Rusiją čia, esame arčiau savo tėvynės išvadavimo“, – kalbėjo jis.
Teisina teroro išpuolius prieš civilius
Kitoje fronto vietoje Š.Mansuro batalionas kur kas atviriau palaiko islamistų ideologiją. Jo vadovas, kuris prisistatė tik Musulmonu, du dešimtmečius kovėsi prieš rusus Čečėnijoje.
Visų pirma jis buvo šauktiniu kovose dėl respublikos nepriklausomybės, tačiau vėliau prisijungė prie pogrindinio teroristų tinklo, kuris įvykdė kelis kraupius išpuolius „Nord-Ost“ teatre, Beslano mokykloje ir Maskvoje.
Pats Musulmonas sakė, kad jis pats nepritarė išpuoliams prieš civilius, tačiau visiškai nebuvo susijęs su tokių atakų planavimu ir vykdymu.
Tačiau vėliau jis išpuolius pavadino „suprantamais“ ir „vieninteliu būdu, kuriuo buvo įmanoma priversti visus klausytis“.
„Klausiate, kodėl žudėme taikius gyventojus? Trečdalis mūsų tautos žuvo – 300 tūkst. žmonių. Mes norėjome juos priversti pajusti tokį patį skausmą, kokį jautėme mes, kai žuvo mūsų artimieji“, – nedvejojo Musulmonas.
S.Mansuro batalione kaunasi du kovotojai, kurie buvo prisijungę ir prie „Islamo valstybės“ grupuotės. Tačiau vėliau paliko Siriją, nes jiems islamistų kovos metodai pasirodė per žiaurūs.
Čečėnų batalionas dalinasi baze su kraštutinės dešinės ukrainiečių savanorių batalionu „Pravyj sektor“.
Nors savanorių batalionai koordinuoja savo veiksmus neformaliai, jie oficialiai Ukrainos armijai nepriklauso. Musulmonu pasivadinęs kovotojas pasakojo, kad jis nuo pat Sovietų Sąjungos griūties neturėjo paso ir net Ukrainoje yra nelegaliai.
„Šio karo sąlygos yra fantastiškos – turime daug ginklų ir daug maisto. Čečėnijos kalnuose daug dienų praleisdavome be nieko ir daug žmonių mirdavo, nes maistą užnuodydavo Rusijos Federalinė saugumo tarnyba“, – pasakojo kovotojas.
„Mėgstame partizaninį karą. Su tankais esi labai gerai matomas ir girdimas, o ant savų kojų galima greitai ir tyliai prisėlinti prie priešo“, – teigė Musulmonas.
Anot Ukrainoje nuo 1999 metų gyvenančio čečėno Kazbeko, jo pajėgos dažnai dirba toli už fronto linijos priešo teritorijoje, o tam dažnai reikia persidengti net ir priešo uniforma.
„Jeigu sulaikome vieną jų, per daug rizikinga juos gabentis atgal į savo teritoriją, todėl dažniausiai tiesiog duodame laiko jiems pasakyti maldą, o paskutiniai žodžiai šioje žemėje būna „Šlovė Ukrainai!“, – kalbėjo D.Dudajevo batalione kovojantis Kazbekas.
Prisijungė prie amžino priešo
Kartu su A.Bolotchanovas neigiamai atsiliepė apie kitoje pusėje kovojančius savo tautiečius. Anot bataliono vado, šie „sėdi Europos kavinėse“ vietoj to, kad kurtų respubliką.
Pats A.Bolochtanovas taip pat yra kovęsis ir prieš Rusiją. Šios šalies pajėgų kariai sulaikė, kankino ir nužudė du jo pusbrolius 2001 metais, nors, kaip jis pats sako, jie buvo visiškai taikūs žmonės.
Tačiau tada kai R.Kadyrovo tėvas Achmad-Kadži Kadyrovas pirmą kartą užėmė Čečėnijos lyderio pareigas, tokie čečėnai kaip A.Bolochtanovas, kurie anksčiau kovėsi prieš Rusiją, galėjo prisijungti prie batalionų, pavaldžių Kadyrovams ir Rusijai.
„2002 metais aš užsirašiau į batalioną ir tarnavau ten iki 2012 metų, kol įgavau majoro laipsnį. Per tą laiką man teko šešis kartus nuvykti į Meką. Jeigu būčiau pasilikęs su sukilėliais, arba jeigu karas būtų tęsęsis toliau, neturėčiau tokios galimybės“, – kalbėjo kovotojas.
Anot A.Bolochtanovo, nieko keisto, kad kadaise prieš Rusiją kovoję čėčėnai dabar prisijungė prie savo nesutaikomo priešo.
Tačiau ukrainiečius remiantys čečėnai tikrai neketina atleisti Maskvai už karus Čečėnijoje.
„Rusija yra pasiutęs šuo, kuris stengiasi įkasti kuo daugiau žmonių prieš tai, kai mirs pats, – kalbėjo D.Dudajevo batalione besikaunantis Kazbekas. – Turime nužudyti tą šunį kuo greičiau.“
