Belaisviai stengiasi rasti būdų pranešti savo artimiesiems, kad vis dar yra gyvi – kad išgyveno po skandalingosios „žaliojo koridoriaus“ atakos.
Tai buvo „saugus“ atsitraukimo takas, kuris buvo atidarytas po Ukrainos vyriausybės derybų su separatistais.
Tačiau Rusijos kariai sulaužė susitarimą ir apsupę ukrainiečius apšaudė juos raketomis, kitokia artilerija. Dešimtys karių žuvo, o likę gyvi tapo karo belaisviais.
Nuo to laiko sėkmingai įvykdyta dešimtys apsikeitimų įkaitais, tačiau ne vienas šimtas karių namo taip ir negrįžo.
Žurnalistams pavyko apsilankyti separatistų kontroliuojamose teritorijose, kur jie savo akimis pamatė karo belaisvius ir išgirdo jų istorijas iš pirmų lūpų.
Tikslas – išlikti gyviems
Ruslanas Tynkaljukas, 28 metų kovotojas iš savanorių bataliono „Donbas“, su žurnalistais kalbėjosi trumpos pertraukėlės metu.
Jo darbas nelaisvėje – suremontuoti butą, kurį sugriovė raketa. Tai atsitiko per rugpjūtį vykusius separatistų ir Ukrainos pajėgų susirėmimus Ilovaiske.
Dirbantį karo belaisvį kasdien atidžiai prižiūri ginkluoti separatistai.
Nuo tos rugpjūčio dienos, kai jis ir dar apie 70 bataliono „Donbas“ karių pateko į prorusiškų separatistų rankas, vyro kasdienybe tapo sunkus darbas.
Dažniausiai jis siunčiamas atstatyti gyvenamųjų namų Ilovaiske, kurie buvo sugriauti per vasaros susirėmimus.
Tačiau R.Tynkaljukas save laiko vienu iš laimingųjų. Jam pasisekė išvengti pasalos, kurioje šimtai jo bendražygių paaukojo savo gyvybę. Rengiant pasalą separatistams talkino ir Rusijos kariuomenės būriai.
Ilovaisko belaisviai laikomi tamsiuose rūsiuose, kur gausu įvairių vabzdžių. Jie neturi jokio ryšio su pasauliu.
Karo belaisviai miega ant nešvarių sudedamųjų lovų ar dėmėtų čiužinių. Sargybiniai juos pažadina su aušra ir pristato į priverstinio darbo vietą, kurioje jie lieka iki saulėlydžio.
Elgiamasi žmoniškai
Andrejus, raumeningas prižiūrėtojas, saugo belaisvius, atstatančius per mūšius sugriautą stogą.
Jis žurnalistams teigė, kad separatistų laikomiems belaisviams suteikiama nemažai patogumų: jie gali naudotis dušu ir žiūrėti televiziją.
„Jie gali žiūrėti romantinius filmus bei komedijas, bet nieko, kas galėtų sužadintų jų patriotiškumą“, – teigė Andrejus.
Tarp vienos rankos pirštų laikydamas degtuką, kita ranka Andrejus junginėjo ginklo saugiklį.
Po kiek laiko sargybinis pasiūlė cigaretę vienam belaisvių.
„Mes – ne pabaisos“, – pasakė jis žurnalistui.
Bet belaisvių gyvenimo sąlygos, nepaisant visų Andrejaus išvardytų patogumų, išlieka apgailėtinos. Kiekvienas kalinys turi tik po vieną drabužių komplektą ir negali reguliariai keisti net kojinių ar apatinių drabužių.
Dėl šąlančių orų jiems buvo išdalinti paltai, tačiau daugelio jų siūlės iširusios, taigi drabužiai nelaiko šilumos.
Maistas – duona ir košė
Aleksejus, kalinys, paėmęs cigaretę iš sargybinio Andrejaus, žurnalistams pasakojo, kad karo belaisviai maitinami tris kartus per dieną.
Tačiau visas jų gaunamas maistas – duona, atšalusi avižinė košė ir skysta sriuba. Retkarčiais kaliniams duodama sūrio ir dešrelių.
„To, ką gauname, tikrai nepakanka, tačiau tai geriau nei nieko“, – pasakojo Aleksejus.
Tai buvo vienintelis neigiamas dalykas, kurį belaisvis pasakė apie separatistus. Būdamas nelaisvėje vyras visiškai pakeitė nuomonę apie jo laisvę atėmusius kovotojus.
„Manau, kad suprantame vienas kitą“, – tvirtino ukrainietis, žvelgdamas į savo prižiūrėtoją Andrejų.
Tačiau kitas belaisvis teigė, kad Aleksejui prasidėjo Stokholmo sindromas – vyras nebejaučia neapykantos savo priešams. Atvirkščiai, jiems simpatizuoja.
„Jis smarkiai pasikeitė“, – kalbėjo Aleksejaus draugas, norėjęs likti neįvardytas, nes bijo būti sušaudytas už separatistų kritiką.
Trokšta sugrįžti namo
Tikroji taika Ukrainoje dar labai toli, taigi belaisviai bando susitaikyti su tuo, kad dabartinis sąstingis gali tęstis ilgą laiką.
Anksčiau Kijevo valdžia organizuodavo įkaitų mainus su separatistais, tačiau dabar jie beveik nebevyksta – Ukrainos valdžia jau atidavė didžiąją dalį belaisvių.
„Viskas paprasta – separatistai turi kur kas daugiau belaisvių nei mes“, – maždaug prieš mėnesį pareiškė Ukrainos valdžios atstovė Oksana Byloizir.
Dar vienas karo belaisvis Maksimas pasakojo, kad sveiką protą jis išsaugo galvodamas tiktai apie dabartį. Vyras pripažino vis dar saugantis viltį, kad greitai bus paleistas.
„Mūsų tikslas – išlikti. Mes valgome, miegame ir dirbame. Ir tikimės, kad vieną dieną mus paleis. Ką daugiau galime padaryti?“ – klausė Maksimas.
R.Tynkaljukas, kuris į nelaisvę pateko rugpjūtį, saugomas ginkluotų separatistų remontuoja garažo stogą.
Jis pripažįsta, kad pirmosios nelaisvės dienos privertė pagalvoti net apie savižudybę.
„Tapau savo žmonių belaisviu savo šalyje“, – apgailestavo Ruslanas.
Kaip ir kiti belaisviai, jis neturi jokių ryšių su išoriniu pasauliu ir būdo pranešti savo artimiesiems, kad vis dar yra gyvas.
Vyrui kalbantis su žurnalistu, jo sargybinis buvo iškviestas į kitą vietą ir trumpam pasišalino. Belaisvis nieko nelaukdamas papasakojo žurnalistui, kaip surasti jo artimuosius, ir pasiuntė žinutę: „Jei galite, praneškite jiems, kad vis dar esu gyvas ir sveikas.“
Jo giminaitė, kuri Vakarų Ukrainoje gyvena su belaisvio broliu, pravirko pamačiusi Ruslano nuotrauką.
„Pastarąjį kartą jį matėme gegužės 31 dieną. Kai jis pagaliau sugrįš namo, tvirtai į jį įsikibsime ir niekada nebepaleisime“, – jaudinosi moteris. („Mashable“, AP, LR)
Karo belaisvių statiniai matomi ir šiandien
Belaisvių po mūšių paėmusios pusės per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo paprastai priversdavo šiuos įkaitus dirbti – ar specialiose stovyklose, ar prie didelių infrastruktūros projektų.
Antai nacistinė Vokietija žmones – dažniausiai į nelaisvę paimtus karius, išgabentus iš Rytų Europos šalių siekiant išnaudoti juos kaip nemokamą darbo jėgą, – vadino „darbininkais iš Rytų“ (vok. – „Ostarbeiter“).
Oficialiuose nacių dokumentuose skelbiama, kad iki 1944 metų rugpjūčio darbams į „Didžiojo Vokietijos Reicho“ teritoriją buvo išvežta 7,6 mln. karo belaisvių ir kitų darbininkų.
„Darbininkai iš Rytų“ sudarė maždaug ketvirtadalį tuometės Vokietijos ekonominės ir gamybinės galios. Ypač daug darbo jėgos naciai atsivežė iš Ukrainos.
Priverstinio darbo projektų per Antrąjį pasaulinį karą nestigo ir Ramiojo vandenyno regione. Japonija karo belaisvius vertė tiesti Birmos, arba Mirties, geležinkelį.
415 kilometrų linija driekėsi nuo Bankoko Tailande iki Rangūno Birmoje (dabar – Jangono Mianmare), o ją tiesė apie 180 tūkst. civilių belaisvių ir 60 tūkst. į nelaisvę paimtų sąjungininkų karių.
Vėliau suskaičiuota, kad tiesiant šį geležinkelį mirė per 90 tūkst. civilių kalinių ir daugiau nei 12 tūkst. sąjungininkų karių – britai, australai, olandai, amerikiečiai.
Jau po Antrojo pasaulinio karo netrūko vokiečių karo belaisvių, ypač daug jų į nelaisvę paėmė Sovietų Sąjunga – apie tris milijonus.
Šimtai tūkstančių Vokietijos karių buvo priverstinai įdarbinti, o jų triūso rezultatai matomi visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, taip pat Lietuvoje.
Vokiečiai belaisviai iškart po karo pradėjo statyti Žalgirio stadioną Vilniuje (nuotr.). Statybos darbai buvo užbaigti 1948 metais.
Vytauto Didžiojo tiltą Kaune, jungiantį senamiestį su Aleksotu, po karo irgi pastatė vokiečiai karo belaisviai – per karą sovietai lietuvišką tiltą susprogdino.
