„Vėl ir vėl – visą mano kaip suaugusiosios gyvenimą – man vis rodo Lenkijos 1939-ųjų vasarą nuotraukas: plieskiant saulei gatvėse žaidžiančius vaikus, madingai apsirengusias Krokuvos moteris.
Mačiau net vestuvių, kurios buvo surengtos 1939 metų birželį name, kur dabar gyvenu, nuotrauką.
Bet visos šios nuotraukos savyje slepia pražūties nuojautą, nes visi žinome, kas nutiko vėliau. 1939 metų rugsėjo invazija į Lenkiją – ir iš vakarų, ir iš rytų pusių – į šalį atnešė okupacija, chaosą, destrukciją ir genocidą.
Daugelis žmonių, dalyvavusių tose birželio vestuvėse, netrukus žuvo arba jau buvo pasitraukę iš Lenkijos. Nė vienas iš jų daugiau nebegrįžo į tą namą.
Dabar tie žmonės atrodo naivūs. Juk ne vestuves reikėjo švęsti, o viską mesti ir mobilizuotis – ruoštis totaliniam karui, kol tai dar buvo įmanoma
Tad dabar turiu paklausti: ar ukrainiečiai 2014-ųjų vasarą turėtų elgtis taip pat? Ar prie Ukrainos turėtų prisijungti kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės?
Suprantu, kad klausimai vakariečiams skamba isteriškai ir be reikalo, kvailai prognozuoja pasaulio pabaigą. Bet išklausykite – vien dėl to, kad apie tai rytinėje Europos pusėje dabar diskutuoja daugybė žmonių.
Per pastarąją savaitę į Ukrainos pietryčius įžengė Rusijos pajėgos, o ant jų karinės technikos plėvesavo vadinamosios Novorusijos vėliava.
Rusijos mokslų akademija neseniai paskelbė, kad rudenį išleis Novorusijos istoriją, esą šaknis įleidusią valdant Jekaterinai II.
Maskvoje jau prekiaujama įvairiais Novorusijos žemėlapiais – į dalį jų įtraukti ne tik Luhanskas ir Doneckas, bet ir Charkovas bei Dnipropetrovskas, miestai, kurie nuo mūšių nutolę šimtus kilometrų.
Kituose žemėlapiuose Novorusija nusidriekusi iki Ukrainos pakrantės ir sujungia Rusiją su Krymu, o galiausiai – su Padniestre, rusų karių okupuota Moldovos dalimi.
Net jei Novorusijos istorija prasidės kaip nepripažintos pseudovalstybės – kaip nuo Gruzijos rusų atplėštų Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikų“, Maskva, regis, pasilieka sau teisę naująjį darinį vis plėsti.
Novorusiją turės sukurti Rusijos kariai – kiek jų prireiks, priklausys nuo Ukrainos ryžto kautis ir Kijevo draugų noro padėti.
Bet Rusijai kariškių neužteks – Novorusija nebus stabili tol, kol čia gyvens ukrainiečių, kurie nori toliau gyventi Ukrainoje. Sprendimas yra ir čia, ir jis kažkur girdėtas.
Prieš kelias dienas radikalus Rusijos nacionalistas Aleksandras Duginas paskelbė, kad „Ukraina turi būti išvalyta nuo idiotų“, ir pridūrė, kad reikalingas „išperų rasės genocidas“.
Tiesa, Novorusijai egzistuoti bus sunku, jei atsiras oponentų Vakaruose. Apie galimus tokios problemos sprendimus Rusijoje irgi kalbama.
Rusijos parlamentaras, dvaro juokdarys Vladimiras Žirinovskis, garsiai sakantis dalykus, kurių sakyti negali aukščiausia valdžia, pareiškė, kad Maskva turėtų numesti atominių bombų ant Lenkijos ir Baltijos šalių bei taip parodyti Vakarams, kas iš tiesų yra Europos šeimininkai.
„Amerikai niekas negresia, ji toli. Bet Rytų Europos šalys gali būti visiškai sunaikintos“, – kalbėjo V.Žirinovskis.
Vladimiras Putinas laimina tokius politikos klouno komentarus. Anot prezidento, V.Žirinovskio pareiškimai nėra oficiali valdžios pozicija, bet jis bent „užsuka vakarėlį“.
Kur kas rimtesnis asmuo nei V.Žirinovskis – disidentas politologas Andrejus Piontkovskis neseniai paskelbė straipsnį, kuriame teigia, kad V.Putinas iš tiesų svarsto ribotų branduolinių smūgių galimybę.
Kurios nors iš Baltijos šalių sostinių ar Lenkijos miesto ataka esą įrodytų, kad NATO yra tuščias, beprasmis darinys, neišdrįsiantis smogti atgal dėl baimės įsivelti į dar didesnę katastrofą.
Iš tikrųjų – per karines pratybas 2009 ir 2013 metais Rusijos pajėgos atvirai imitavo branduolinį smūgį Varšuvai.
Ar visa tai tiesiog lunatikų paisčiojimai? Galbūt. Galbūt V.Putinas yra per silpnas, kad ryžtųsi tokiems veiksmams, galbūt jis tik gąsdina pasaulį, galbūt jį sustabdys pinigus Vakaruose įmerkę oligarchai.
Bet 1933 metais Vakarų pasaulis kliedesiais vadino ir Adolfo Hitlerio parašytą „Mano kovą“ („Mein Kampf“).
Josifo Stalino įsakymai likviduoti ištisas klases ir socialines grupes Sovietų Sąungoje mums irgi būtų skambėję beprotiškai, jei juos būtume girdėję.
Bet J.Stalinas pasiekė savo. Ne todėl, kad jis buvo išprotėjęs, bet todėl, kad jis buvo įtikėjęs savo susikurta logika. Aišku, ir todėl, kad jo niekas nenustabdė.
Dabar niekas negali sustabdyti V.Putino. Tad ar karui ruoštis yra nelogiška? O galbūt naivu jam nesiruošti?“
Parengė Gintaras Radauskas
