Ar Lietuva priglaus karinėje misijoje talkinusius afganus?

Vis dėlto pasitraukiant iš Goro Lietuvai teks spręsti ne vien karinės logistikos, bet ir politines bei moralines problemas.

Per aštuonerius misijos Gore metus Lietuva sukūrė nemažą su šia misija susijusių žmonių – Afganistano Islamo Respublikos piliečių – bendruomenę. Vieniems afganistaniečiams paskutinių Lietuvos karių išvykimas iš Čagčarano reikš pajamų praradimą, kitiems – realų pavojų jų pačių ir šeimų narių gyvybėms.

Lietuvos vadovaujama Provincijos atkūrimo grupė (PAG) samdo dešimtis vietos gyventojų. Vieni dirba neginkluotais stovyklos sargais – saugo tolimojo perimetro vartus, patruliuoja aplink išorinį stovyklos aptvarą, kiti kasdien atvyksta į stovyklą, kad atliktų statybos ir kitus ūkinius darbus. Šiems žmonėms ir jų šeimoms per dieną uždirbami keli šimtai afganių (keliolika litų) – milžiniška paspirtis verslų ir darbo gausa nepasižyminčioje provincijos sostinėje.

Dar viena vietos pagalbininkų kategorija – saugumo patikrą praėję ir tam tikrą pasitikėjimo lygį įgiję afganistaniečiai, mokantys anglų, dari ir puštūnų kalbas. Tai – ir buvę mokytojai, ir į Čagčaraną sugrįžtantys studentai, ir kiti įvairiausių profesijų žmonės. Jie dirba vertėjais. Be vertėjo už stovyklos ribų neišvyksta nė vienas kariškių ar civilių ekipažas.

Nors nemažai karių, ypač Lietuvos kariuomenės specifinių tarnybų karininkų, per aštuonerius metus išmoko dari kalbą, be vertėjų pagalbos neišsisukama, nes tik jie pajėgūs perteikti subtilius, bet svarbius kalbinius niuansus, atsirandančius susiduriant dviem skirtingoms civilizacijoms. Todėl kiekvienoje PAG pamainoje dirbantys kariai ir civiliai labai vertina gerus įgūdžius turinčius vertėjus ir perduoda juos naujai pamainai kaip didelę vertybę.

Goro provincija laikoma sąlygiškai saugia ir stabilia, tačiau nuo pat PAG įsikūrimo dienos provincijoje aktyviai veikė Afganistano valdžios ir tarptautinių pajėgų oponentai. Jų esama ir tarp musulmonų dvasininkijos, ir tarp įtaką išsaugojusių buvusių lauko vadų, ir netgi tarp vietos valdžios pareigūnų. Nuo 2005 metų Gore išpuoliai prieš PAG karius ir tarptautinių pagalbos agentūrų bei nevyriausybinių organizacijų darbuotojus skaičiuojami dešimtimis.

Vertėjai visada šalia Lietuvos ir kitų valstybių karių, todėl dabartinės Afganistano santvarkos oponentai – ne vien su talibais, bet ir nusikalstamomis grupuotėmis susiję asmenys – laiko vertėjus „okupantų atrama“. Visiškai natūralu, kad grasinimų ir kitokių poveikių priemonių patiria ir vertėjai, ir Čagčarane arba artimiausiose jo apylinkėse gyvenančios jų šeimos.

Vietinio personalo saugumo klausimas vienodai aktualus ir Lietuvai, ir kitoms NATO misijoje dalyvaujančioms valstybėms. Iš įvairių Afganistano provincijų jau pranešama, jog NATO ISAF pajėgoms perdavus atsakomybę už saugumą nacionalinei valdžiai, gausėja nužudytų buvusių vertėjų ir kitų bendradarbių.

Ne itin saugiai jaučiasi ir vertėjai, kuriuos samdo Kabule veikianti Lietuvos diplomatinė atstovybė – Specialioji misija. Nors ne vieną milijoną gyventojų turinčioje Afganistano sostinėje pasislėpti lengviau nei provincijoje, vertėjai nuo kaimynų ir pažįstamų priversti slėpti savo darbdavius, o lydėdami mūsų diplomatus net valstybės institucijoms neatskleidžia savo pavardžių.

Šių eilučių autorius ir dar keli Lietuvos diplomatinės atstovybės darbuotojai turi už ką padėkoti keliems afganistaniečiams. Iki 2008 metų Lietuvos diplomatai Kabule nebuvo saugomi karių, jiems teko gyventi ne gerai įtvirtintoje bazėje, bet „pusiau slaptai“, viename Kabulo viešbučių. Suprantama, net ir milijoniniame Azijos mieste europiečiai iškart pastebimi, ir bet koks viešbučio prieigose saldainius parduodantis vaikėzas galėdavo papasakoti, kad čia gyvena vengrų, lietuvių ar estų diplomatai.

Todėl tekdavo imtis daugybės atsargumo priemonių – kaskart keisti išvykimo laiką, kaitalioti automobilius, elgtis nestandartiškai. Ilgametis Specialiosios misijos vertėjas, pavadinkime jį Faridu, nesyk padėjo išnešti sveiką kailį iš nemalonių ir dažnai pavojingų situacijų. „Reikia greitai išvažiuoti“, - ne kartą pusbalsiu pasakydavo jis. Išlikęs pilietinio karo ir talibų režimo laikais, Faridas buvo sukaupęs įgūdžių, leidusių be klaidų įvertinti aplinkos saugumą stebint aplinkinių žmonių reakcijas, šnekas, pro šalį važiuojančius automobilius ar stoviniuojančius žmones. Ne paslaptis, kad saugiausias nuo teroro išpuolių laikas Kabule – vakaras ir naktis, todėl nemažai diplomatų savo veiklą ir susitikimus organizuoja dienos pabaigoje.

Tačiau prieblandos metas palankus „kriminaliniam Kabului“. Vieną žiemos naktų grįžtant iš susitikimo su nevyriausybine organizacija, nuošalioje gatvėje automobilį sustabdė ginkluoti žmonės, panašūs į policininkus.

Jie reikalavo, kad liptume iš automobilio į tamsą, o diplomatiniai pasai bei Afganistano vyriausybės išduoti dokumentai jiems įspūdžio nepaliko. Tamsoje buvo girdėti ir pertraukiant „Kalašnikovo“ užraktą, ir barniai puštūnų kalba. Nežinios minutės užsitęsė.

Faridas nenuilsdamas kalbėjo, minėjo įvairius įtakingus Kabulo politikos ir šešėlinio gyvenimo asmenų vardus, kol galiausiai vienas vardų paliko įspūdį. Faridas visuomet žinojo „gatvės telegrafo“ naujienas, teisingai pasirinkdavo kelionės maršrutus. Sykį pasikvietęs apsilankyti jo namuose ir supažindinti su šeimos nariais, Faridas smalsiems kaimynams sukūrė priedangos versiją, jog jis esąs prekybos agentas, o į svečius pas jį atvyksta smulkūs verslininkai iš užsienio. Žinoma, jis rūpinosi ne tik mūsų, bet ir savo asmeniniu bei šeimos saugumu.

Prieš kelias dienas pranešta apie Didžiosios Britanijos vyriausybės sprendimą suteikti prieglobstį maždaug šešiems šimtams britų pajėgoms talkininkavusių vertėjų. Jiems (tikriausia su šeimų nariais) bus suteiktos penkerių metų vizos. Panašias procedūras savo talkininkams afganistaniečiams ketina taikyti ir kitos NATO šalys.

Jungtinės Valstijos dar 2009 metais priėmė Afganų sąjungininkų apsaugos įstatymą, kuriuo remiantis, kasmet leidžiama išduoti 1,5 tūkst. specialių imigracinių vizų Afganistano piliečiams, kurie ištikimai ir vertingai dirbo JAV vyriausybei.

Prancūzija taip pat suteiks teisę atvykti į šią šalį ir gyventi afganistaniečiams bei artimiausiems jų šeimų nariams, kurie savo tėvynėje patiria realių pavojų. Nenorintiems emigruoti į Prancūziją bus siūlomos piniginės kompensacijos, kad šie asmenys galėtų pakeisti gyvenamąją vietą Afganistane. Tiek prancūzai, tiek amerikiečiai turi karčios patirties.

1962 metais Prancūzijai pasitraukus iš Alžyro, tūkstančiai vietos gyventojų, bendradarbiavusių su kolonijine valdžia, buvo nužudyti. Jungtinės Valstijos, baigdamos karą Vietname, evakavo tūkstančius Pietų Vietnamo valdžios pareigūnų, tačiau nesugebėję evakuotis patyrė nuožmią komunistinio Vietnamo režimo represijų virtinę. Net išskirtinai saugia laikomos Bamiano provincijos atkūrimo grupei vadovaujanti Naujoji Zelandija talkininkavusiems vertėjams suteiks leidimą gyventi.

Nepaliks likimo valiai?

Ar Lietuvos diplomatinė ir karinė žinybos jau svarsto, kaip mūsų valstybė pasielgs lojaliai dirbusių ir į potencialų pavojų patekusių afganistaniečių atžvilgiu? Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius per savo atstovę portalui lrytas.lt perdavė poziciją, kad „vertėjams, samdytiems Lietuvos specialiosios misijos (Goro provincijoje) po Provincijos atkūrimo grupės uždarymo, planuojama suteikti finansinę paramą, ir, jei bus nustatytas toks poreikis, padėti persikelti į kitą gyvenamąją vietą Afganistane“.

Panašios pozicijos laikosi ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. KAM Viešųjų ryšių departamento lrytas.lt atsiųstame laiške teigiama, kad „atsižvelgiant į provincijos specifiką ir gerą bendradarbiavimo praktiką su afganistaniečiais, šiuo metu svarstoma galimybė uždarius PAG afganų personalui numatyti tam tikrą piniginį kompensavimo mechanizmą, kol afganistaniečiai įsidarbins kitose įstaigose. Esant saugumo grėsmei, kiekvienu individualiu atveju gali būti svarstoma galimybė padėti personalui persikelti į kitą vietą Afganistano ribose“.

Galimas dalykas, piniginės kompensacijos pakaks, kad vertėjai ir jų šeimos išvyktų į kitas Afganistano vietas ir pamėgintų pradėti gyvenimą iš naujo. Karus ir kitas negandas patyrusios šalies žmonėms tai įprastas dalykas. Tiesa ir tai, kad Afganistane praeitis sugeba surasti net ir besislapstančius žmones. Afganistanas nepaprastai sunkiai stojasi ant kojų, ir valstybės kūrimo procesai atrodo dar pesimistiškiau pasitraukus tarptautinei bendruomenei.

Tad galbūt vertėtų, be politinio, iškelti dar ir moralinį klausimą: ar Lietuvai būtų sunku priglausti kelias dešimtis žmonių, sąžiningai ir lojaliai padėjusių svetimame krašte vykdyti karines ir diplomatines užduotis?

Ar Lietuvos valstybės savo turimomis žiniomis ir patirtimi nepraturtintų kelias kalbas mokantys, pakankamai išsilavinę žmonės? Lietuvos institucijos galėtų atidžiai įvertinti kiekvieno jų atvejį ir priimti ne tik politiškai ir teisiškai, bet ir morališkai pagrįstą sprendimą.