Majoras R. Ramirezas prisiminimuose paviešino įdomių su misijos organizavimu susijusių faktų. Atsargos karininko, Afganistano veterano liudijimai leidžia teigti, kad lietuviams tolimoje misijoje teko patirti ne tik tiesioginių kovinių pavojų, bet ir didelėje karinėje mašinoje pasitaikančių nesusipratimų bei intrigų.
Staigmenos - jau nuo pirmų akimirkų
Kabule iš lėktuvo išsilaipinusių Lietuvos eskadrono karių laukė netikėtumas. Planuota, kad „Erelis 02“ bus pavaldus Bagramo bazėje įsikūrusiai JAV Jungtinei kombinuotajai specialiųjų operacijų užduočių grupei. Tačiau šiuos planus suardė keli faktoriai. Pirmiausia, grupei tuo metu vadovavo JAV Nacionalinės gvardijos pulkininkas.
Jo štabas dar neturėjo pakankamai patirties vadovauti kovinėms operacijoms, o ir pats pulkininkas nerodė išskirtinės iniciatyvos. Antrasis faktorius – Afganistane įsivyravusi žiema. Kovinių veiksmų smarkiai sumažėjo, priešininkai tik retkarčiais raketomis apšaudydavo JAV ir jų sąjungininkų bazes.
Dalis JAV pajėgų buvo išvestos iš Afganistano, nes Pentagono kariniai planuotojai jau rengė įsiveržimą į Iraką. Kovines operacijas prieš opoziciją dažniausiai rengdavo CJSOTF-A pavaldžios, priešakinėse operacijų bazėse išbarstytos nedidelės Amerikos specialiųjų pajėgų grupės bei Jungtinei kombinuotai užduočių grupei Nr. 180 (CJTF-180) pavaldi legendinė 82-oji oro desanto divizija. CJTF-180 štabas netrukus pastebėjo, kad 82-osios divizijos desantininkams trūksta įvairias žvalgybos funkcijas galinčių atlikti padalinių.
Dėmesys nukrypo į ką tik atvykusį Lietuvos eskadroną „Erelis 02“. Akimirksniu eskadrono pavaldumas buvo pakeistas: vietoje tarnybos numatytoje „specų“ užduočių grupėje CJSOTF-A – specialiosioms pajėgoms nepriklausanti 82-oji divizija. Nei „Erelio“, nei Lietuvos kariuomenės vadovybei šios naujienos nebuvo malonios. Viena vertus, „Erelis“ buvo išsiųstas į Afganistaną ne tik demonstruoti Lietuvos vėliavą, bet ir kaip lygus su lygiais atlikti atsakingų užduočių. Kita vertus, nepaklusimas naujajam paskyrimui būtų sulaukęs neigiamų JAV vyriausybės vertinimų.
Akli Afganistano tamsoje
82-oji oro desanto divizija taip pat nebuvo iki galo pasirengusi priimti į savo pavaldumą koalicijos narės pajėgas. Pirmiausia tai buvo susiję su paramos ir koordinavimo sritimis. Neegzistavo net sąveikos su „Ereliu“ elementų, būtinų planuojant ir koordinuojant užduočių vykdymą.
Tačiau divizijai priskirtas vienas patyręs JAV spec. pajėgų puskarininkis savanoriškai pasisiūlė tapti sąveikos su lietuviais karininku. Jam talkinti ėmėsi du specialiųjų pajėgų majorai – iš JAV (pats R. Ramirezas. – Red.) ir Naujosios Zelandijos. Jie kasdien susitikdavo su „Erelio“ vadovybe, padėdami spręsti įvairias tarnyboje iškylančias problemas. Jų „Erelis“ patyrė nuo pirmųjų įsikūrimo Bagrame dienų.
Lietuviai atvyko į Afganistaną apsirūpinę gerokai senesniais naktinio matymo prietaisais nei turėjo sąjungininkai, be to, neturėdami atsarginių dalių. Sugedus dviem prietaisams, 82-oji divizija negalėjo niekuo padėti. Majoro iš Naujosios Zelandijos pažinčių ir pastangų dėka prietaisus pavyko pataisyti, ir „Erelio“ kariai galėjo toliau vykdyti užduotis.
Sunkumų iškilo ir eskadronui bandant papildyti šaudmenų atsargas. Lietuvos karininkai nebuvo gerai susipažinę su sąjungininkų procedūromis ir formalumais, nevisiškai tinkamai užpildė prašymus, todėl divizijos štabas atmesdavo paraiškas. JAV ir Naujosios Zelandijos majorams ėmusis tarpininkauti, lietuviai greitai perprato procedūras ir tokių sunkumų ateityje nebeiškildavo.
Išvykdamos į užduotis, eskadrono komandos sulaukdavo svarbios sąjungininkų paramos. Siekdami, kad lietuvių komandos turėtų pajėgumus, lygiaverčius amerikietiškiems žvalgybos padaliniams, JAV Karinių oro pajėgų Specialiosios taktikos eskadronas delegavo paramą iš oro operatorių, o kiti specialiųjų pajėgų padaliniai – ryšininkus ir paramedikus.
Lietuviai - ne antrarūšiai!
„Erelis“ sėkmingai įsiliejo į 82-osios divizijos veiklą ir vykdė užduotis be mažiausių nuovargio požymių. Tačiau eskadrono pavaldumo pasikeitimo istorija nuolat skatino gandus apie tariamą lietuvių nevisavertiškumą. Nors CJTF-180 vadavietės pastangos nuolat stengdavosi informuoti, jog Lietuvos eskadronas yra lygiavertis tarptautinės koalicijos padalinys, „Erelio“ operacijoms nuolat šešėlį mesdavo faktas, jog eskadronas atvyko vykdyti specialiųjų užduočių, bet jam buvo paskirtas tik konvencinio padalinio vaidmuo.
Nesusipratimus (taip pat ir Lietuvoje skleistus gandus, esą lietuviai Afganistane „tik saugojo bazę, kilnojo užtvarą“. – Red.) paskatino ir vieno JAV puskarininkio nesankcionuotas neigiamas lietuvių atžvilgiu raportas, kuris, apeinant vadavietes Bagrame, buvo išsiųstas tiesiogiai į Centrinę vadavietę Tampoje.
Aiškinantis padėtį, tarp Tampos ir Bagramo buvo surengtas ryšio seansas, kurio metu CJSOTF-A ir CJTF-180 vadovybės atstovai įtikino Lietuvos sąveikos karininką Centrinėje vadavietėje, jog raporto turinys neatitiko tikrovės, lietuviai tapo vieno suirzusio asmens apkalbų aukomis, o „Erelio“ tarnyba visiškai pateisino amerikiečių lūkesčius.
R. Ramirezas savo prisiminimuose teigia, jog Lietuvos eskadronas įvykdė visas 82-osios divizijos iškeltas kovines užduotis, tačiau pabrėžė, kad „Erelis“ buvo naudojamas tik konvencinių pajėgų užduotims. „Erelio“ kariai patyrė sąveiką su JAV specialiųjų operacijų kariais, tačiau tai buvusi tik individuali, o ne karinio vieneto lygmens sąveika.
2003 metų gegužę „Erelį“ misijoje pakeitė naujas Lietuvos eskadronas „Aitvaras 03“. Jo sudėtyje, kaip ir „Erelio“, buvo jėgerių bei žaliukų, tačiau šįkart tai buvo „tikrai šalies specialiųjų operacijų pajėgų“ eskadronas, parengtas pagal aukštus specialiųjų operacijų pajėgų reikalavimus.
Patikėjo išskirtines užduotis
Svarbių pasikeitimų įvyko ir Bagrame. CJSOTF-A štabe rotaciją baigė Nacionalinės gvardijos komponentas, o jį pakeitė JAV 3-iosios Specialiųjų pajėgų oro desanto grupės karininkai, tikri „specai“, jau turėję SOP tarnybos Afganistane patirties. Naujoji specialiųjų pajėgų vadovybė siekė kuo geriau išnaudoti kiekvieną įmanomą pajėgumą.
Įvertinusi gerus atsiliepimus apie lietuvius bei turėdama informacijos apie išskirtinį „Aitvaro“ pasirengimą misijai, CJSOTF-A vadovybė priėmė Lietuvos eskadroną į savo pavaldumą ir iškart skyrė „aitvarams“ nekonvencines kovines užduotis.
„Aitvaras“ akimirksniu užpildė visas organizacinės struktūros nišas, paskyrė būtinus sąveikai pareigūnus, patikrino ginklus ir įrangą. „Aitvaro“ kariai vilkėjo visiškai naujas lietuviško pavyzdžio dykumos uniformas, buvo apsirūpinę reikiama avalyne ir ekipuote. Naujovių buvo ir vykdant kovines užduotis.
Kiekvienam „aitvarų“ patruliui būdavo skiriamas specialiųjų pajėgų kvalifikaciją turintis oro atakos kontrolierius, jei operacijoje prireiktų paramos iš oro. Be to, į lietuvių patruliavimus kartu atskiru dviem kulkosvaidžiais ginkluotu visureigiu vykdavo keturi JAV specialiųjų pajėgų kariai – ginklų, ryšių ir medicinos specialistai.
Barzdotų lietuvių atakos
R. Ramirezo teigimu, „Aitvaras“ buvo naudojamas pagal jo tiesioginę paskirtį – sudėtingoms ir pavojingoms kovinėms operacijoms. Mobilūs patruliai persekiojo priešo kovotojus didelėje atsakomybės zonoje.
Vienos užduočių metu „Aitvaro“ patrulis kalnų kelyje pateko į pasalą. Anot R. Ramirezo, lyg „pagal SOP vadovėlį“ ištrūko iš apsupties, patirdamas minimalių nuostolių. Per operaciją buvo sužeisti keli „aitvarai“, o jiems pagalbą po priešo ugnimi suteikęs JAV karo medikas vėliau buvo apdovanotas Lietuvos Vyriausybės.
Viena „Aitvaro“ užduočių 2003 metų liepą truko ypač ilgai – net dvi savaites. Jos metu „aitvarai“ patruliavo neįvardytame rajone Afganistano pietinėje dalyje – už šimtų kilometrų nuo jų bazės Bagrame. R. Ramirezas apibūdina ir Lietuvos karių išvaizdą. „Aitvarams“ buvo leidžiama augintis ūsus ir barzdas, todėl jie įgydavo „piratišką arba velnišką“ išvaizdą, tuo įvarydami baimės ir priešams.
Anot JAV atsargos „žaliosios beretės“, „Aitvaras 03“ baigė savo pusmetinę misiją pasiekęs dviejų svarbių tikslų – įrodęs, kad Lietuvos eskadronas yra pajėgus vykdyti specialiąsias užduotis ir sutvirtinęs bendradarbiavimą su JAV SOP.
2002 metų pabaigoje trapiais buvę Lietuvos ir JAV specialiųjų pajėgų santykiai išaugo į ilgametę ir tvirtą kovinę partnerystę.
