Visų pirma Šiaurės ir Pietų Korėja formaliai tebekariavo pastaruosius šešis dešimtmečius, nes 1950-1953 metų Korėjos karas buvo užbaigtas paliaubomis, o ne taikos sutartimi. Tad nors Šiaurės Korėjos pareiškimai skamba bauginančiai, tai esą tėra retorika.
Apžvalgininkas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog konkrečių Šiaurės Korėjos žingsnių, vedančių tikro karo link, nematyti. Pavyzdžiui, nebuvo pranešimų apie pasienyje su Pietų Korėja telkiamas Pchenjano pajėgas.
„Karas yra didelis, sudėtingas žingsnis, ypač, kai esi itin neturtinga šalis, bandanti perkelti 1,1 milijoną karių į vietą“, - rašoma „The Washington Post“.
Trečia, bendrai valdomame Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos Kaesongo pramonės komplekse, esančiame Šiaurės Korėjos teritorijoje, vis dar sklandžiai vyksta darbai. Esą faktas, kad Pchenjanas Kaesongo pramonės kompleksą laiko atidarytą, rodo, jog šalis negalvoja, kad karas iš tiesų prasidės.
Kovo 27 d. Šiaurės Korėja pranešė nutraukusi svarbiausią tiesioginę tarpvalstybinę telefono liniją su Pietų Korėja. Ji buvo naudojama susisiekimui, kai Kaesongo darbininkai kirsdavo sieną į Šiaurės Korėją.
Tačiau Pietų Korėjos pareigūnai skelbė, kad nėra duomenų, jog sprendimas paveiks darbininkų iš pastarosios šalies grįžimą namo.
Galiausiai M. Fisheris atkreipia dėmesį, kad agresyvaus Šiaurės Korėjos pareiškimo apie „karinę padėtį“ retorika yra tipiška, joje pabrėžiami įprasti punktai.
