Kiek daugiau nei prieš keturis dešimtmečius britų rašytojas Frederickas Forsythas išleido pirmąjį savo romaną „Šakalo diena” („The Day of the Jackal”).
Trileris, kuriame samdomas žudikas, pravarde Šakalas, už septynženklę sumą apsiima įvykdyti dešiniųjų teroristų užduotį – Paryžiuje nužudyti Prancūzijos prezidentą Charles’į de Gaulle’į, iškart tapo tarptautiniu bestseleriu.
1973-iaisiais buvo sukurtas ir to paties pavadinimo filmas, iki šiol laikomas vienu geriausių trilerių apie šnipus per visą kinematografijos istoriją.
Beje, žinovai siūlo nepainioti originalaus filmo su gana prasta 1997-ųjų Holivudo kopija, kur Šakalą vaidina Bruce’as Willisas, o veiksmas perkeltas į JAV.
XX amžiaus pabaigoje „Šakalo dienos” įtaka buvo tokia didelė, kad tiek realių teroristinių grupuočių nariai, tiek „vieniši vilkai” – pavieniai žudikai – knyga naudojosi tarsi vadovėliu.
Pavyzdžiui, F. Forsytho sukurtą personažą garbino žydų radikalas Yigalas Amiras, 1995 metais nužudęs Izraelio premjerą Yitzaką Rabiną.
Tačiau vasario pradžioje Jungtinėje Karalystėje sensacingai išaiškėjo, kad Šakalo veiklos metodus imitavo ne tik nusikaltėliai, bet ir patys įstatymo saugotojai.
Tyrė slapto padalinio veiklą
Skandalo epicentre atsidūrė elitinis britų kriminalinės policijos padalinys. Negana to, šie neteisėti veikimo metodai pareigūnų buvo naudojami bemaž masiškai.
Britų dienraštis „The Guardian” atliko išsamų, kelis mėnesius trukusį tyrimą.
Žurnalistai atidžiai ištyrė vieno slapčiausių Londono Skotland Jardo policijos būrių – SDS (Specialiojo kovos su demonstrantais padalinio) – veiklą.
„The Guardian” atrado dokumentus ir liudininkus, įrodžiusius, jog SDS agentams buvo kuriama dirbtinė tapatybė, kad jie galėtų infiltruotis į radikalių kairiųjų ar kraštutinių dešiniųjų aktyvistų grupuotes.
Taip policija siekė iš vidaus sekti šių organizacijų aktyvistus. O tokie metodai žvalgybos agentūroms visame pasaulyje – ne naujiena.
Tačiau svarbiausia, kad fiktyvioms tapatybėms sukurti SDS naudojo būtent „Šakalo metodą” – vogdama jau mirusių vaikų tapatybę.
Kai tik policininkams prireikdavo susikurti naują tapatybę, jie patys sakydavo, kad laikas „Šakalo pasilakstymui”.
Naudojo Šakalo metodą
F. Forsytho romane Šakalas, siekdamas gauti „švarų” britišką pasą, apsilanko trejose kaimo kapinaitėse. Jose jis ieško paminklo bet kokiam mirusiam vaikui, kurio gimimo metai atitiktų paties Šakalo.
Radęs tinkamą kandidatą – Alexanderį Dugganą, Šakalas kreipiasi į centrinį gimimų registro biurą Londone.
Apsimetęs suaugusiu A.Dugganu, samdomas žudikas visiškai legaliai įgyja gimimo liudijimo kopiją. Panaudojęs šį legalų dokumentą vos po kelių dienų Šakalas savo kišenėje jau turi ir naujutėlaitį pasą.
Neįtikėtina, bet SDS padalinio vadovai savo agentams būtent tokiu būdu „iškepė” mažiausiai 80 naujų tapatybių.
„The Guardian” žurnalistai neabejoja, kad galutinis neteisėtai pasisavintų mirusių vaikų tapatybių skaičius gali siekti daugiau kaip šimtą.
Dingo lyg į vandenį
Vienas agentų, kurie dangstėsi mirusio vaiko tapatybe, buvo Skotland Jardo SDS padalinio seržantas Johnas Dinesas.
Užsiauginęs hipsterišką barzdelę ir ilgus plaukus, jis 1987–1992 metais gyveno kaip antikapitalistinio judėjimo aktyvistas Johnas Barkeris.
Infiltravęsis į grupuotę, jis susirado draugę, užmezgė su ja intymius santykius ir prisipažino, kad ji esanti jo svajonių mergina. Bet net didžiausio tariamo atvirumo akimirkomis policininkas neprisipažino, kas iš tiesų esąs.
Tikrasis J. Barkeris, kurio tapatybę nugvelbė policija, buvo 8 metų berniukas, 1968-aisiais miręs nuo leukemijos.
Kai seržantui J. Dinesui buvo liepta baigti savo misiją, jis įtikinamai suvaidino laikiną išprotėjimą, sunkią depresiją ir netikėtą kelionę į Pietų Afrikos Respubliką.
Taip kairuolis antikapitalistas J. Barkeris dingo kaip į vandenį.
Tiesa pribloškė aktyvistę
Beviltiškai jį įsimylėjusi jauna aktyvistė, kurią „The Guardian” įvardijo tik kaip Clare, daugiau nei dešimtmetį intensyviai ieškojo savo išrinktojo.
Moteris samdė privačius detektyvus Pietų Afrikos Respublikoje, tris kartus vyko į Naująją Zelandiją, išnaršė visą Jungtinę Karalystę.
Žinoma, ji nė nenumanė, kad žmogus, pavergęs jos širdį, vaikšto Londono gatvėmis ir sėkmingai kyla karjeros laiptais Skotland Jarde.
Tik 2003-iaisiais, po begalės paieškų Velingtono ir Londono archyvuose, jai pavyko sužinoti, kad brangusis Johnas turi visai kitą pavardę, visai kitą gimimo datą ir yra vedęs vyras – nuo pat 1977-ųjų.
„Mane tarsi tona plytų sugniuždė žinia, kurią perskaičiau viename archyvinių dokumentų. Ten buvo nurodyta jo profesija – policininkas. Jaučiausi išprievartauta ir norėjau vemti. Buvau tarsi sudraskyta į gabalus”, – prisipažino Clare.
Sensacinga agento išpažintis
Skotland Jardo vadovybė iki šiol kategoriškai atsisakė komentuoti J.Dineso ar bet kurio kito policininko, kuriam buvo sukurta fiktyvi mirusio vaiko tapatybė, atvejus.
Policija tik pabrėžė, kad kontroversiškas SDS padalinys buvo išformuotas beveik prieš 6 metus. Esą jo veiklą ir galimus nusižengimus tiria detektyvų komanda, pavadinta „Operation Herne”.
Tačiau „The Guardian” pavyko prakalbinti vieną buvusių SDS agentų – policininką, kuris kelerius metus gyveno kaip Pete’as Blackas. Tikrasis P.Blackas – 4 metų berniukas, miręs prieš keturis dešimtmečius.
Bendradarbiauti su žurnalistais P. Blackas sutiko tik gavęs pažadą, kad nebus paviešinta jo tikroji pavardė. Jis atvirai papasakojo, kaip policija naudojo Šakalo metodą.
„Aš ir kiti mano bendradarbiai eidavome į specialų archyvą Londone. Ieškodavome vaikų, kurie mirė sulaukę 3–15 metų.
Mus domino į akis nekrintančios pavardės. Juk nenaudosi fiktyvios tapatybės su egzotiška pavarde, pavyzdžiui, Aadwarko. Nenori nereikalingo dėmesio.
Greenas ar Blackas – geros pavardės. Užtat Smithas – niekam tikusi. Nesvarbu, koks būtų tavo vardas, šalia tokios populiarios pavardės kaip Smithas jis skambės dirbtinai.
Kai radau tinkamą kandidatą, man šiek tiek suspaudė širdį. Jaučiausi taip, lyg trypčiau kieno nors kapą. Bet dirbdamas tokį darbą kartais turi išnaudoti žmones”, – pasakojo pareigūnas.
Jis su vogta mirusio vaiko tapatybe buvo infiltruotas į kraštutinių kairiųjų antifašistų grupuotę YARE („Jaunimas prieš rasizmą Europoje”).
Parlamentarai žada aiškintis
Nors dabartinis Skotland Jardo vadovas Bernardas Hoganas-Howe’as į postą buvo paskirtas vos prieš dvejus metus, jau dabar aiškėja: jam dar ne kartą teks aiškintis dėl itin abejotinos, galbūt net įstatymus pažeidžiančios savo pirmtakų veiklos.
„Ar tokia veikla nenusižengia įstatymams? Ar anuomet politikai žinojo apie mirusių vaikų tapatybės pasisavinimo praktiką? Kaip ir kada policija informuos vaikų tėvus?
Būtų beširdiška ir žiauru slėpti šią informaciją nuo artimųjų.
Šiuos klausimus policijai ir Vidaus reikalų ministerijai kartosime tol, kol gausime aiškius atsakymus”, – „Lietuvos rytui” sakė opozicinės Leiboristų partijos atstovas parlamentaras Davidas Winnickas, priklausantis šį skandalą tiriančiam Bendruomenių rūmų komitetui.
Pietų Londone gyvenanti 72 metų Barbara Shaw tikisi sulaukti paaiškinimų, ir kuo greičiau. Jos sūnus Rodas Richardsonas mirė 1973-iųjų sausį išgyvenęs vos 2 dienas.
Bet net penkerius metus – nuo 1998-ųjų iki 2003-iųjų – Notingamo ir Londono antiglobalistų gretose sukiojosi maždaug 30-metis aktyvistas, prisistatinėjęs būtent R. Richardsonu.
Jo gimimo data buvo lygiai tokia pati kaip ir mirusio kūdikio. Prieš 10 metų jis dingo kaip į vandenį.
„Rodas buvo ir lieka mano kūdikis, niekada jo nepamiršiu. Mūsų būtina bent jau atsiprašyti.
Labai liūdna, kad kažkas pagrobė Rodo tapatybę mums to net nežinant”, – neseniai pareiškė B. Shaw, per savo advokatus jau parašiusi oficialų skundą dėl policijos veiksmų.
