Kodėl kita Palestinos dalis – Vakarų Krantas – taip santūriai reagavo į Gazos Ruože vykusius karinius veiksmus? Politologas, TSPMI dėstytojas dr. Deividas Šlekys aiškina, kad šiuo metu intensyviai vyksta „Hamas“ įteisinimo – pavertimo politine jėga, atstovaujančia palestiniečius - procesas: pasirodo, tuo suinteresuotas netgi pats Izraelis.
- Paliaubos tarp Izraelio ir palestiniečių pasirašytos tą pačią dieną, kai Tel Avive „Hamas“ susprogdino autobusą. Kaip tai įmanoma?
- Derybos dėl paliaubų prasidėjo seniai, kai tik prasidėjo konfliktas. Paliaubos turėjo įsigalioti jau antradienį. Ilgai užtruko pozicijų ir sąlygų derinimas.
Per tą autobuso sprogimą niekas nežuvo, buvo tiktai sužeistų. Paliaubos parodo šio autobuso įvykio nereikšmingumą – netgi jį susprogdinus, paliaubos buvo pasirašytos. Tai reiškia, kad Izraelis šiuo atveju minimizavo arba ignoravo patį autobuso sprogimą, nepanaudojo jo kaip kozirio nesudaryti paliaubų.
- Kaip manote, ar šios paliaubos ilgam?
- Sunku pasakyti - Izraelio ir palestiniečių konfliktai nuolat tai suintensyvėja, tai sumažėja. Paliaubomis labai suinteresuotas užsienis. Egiptas labai daug stengėsi, JAV atstovė H. Clinton atvažiavo ir daug su Izraelio puse šnekėjo, įtikinėjo. Spaudimas yra didelis.
Izraelis nėra suinteresuotas ilgu konfliktu. Jis nelabai suinteresuotas siųsti visas savo pajėgas į Gazos regioną. Atsiminkime, kad sausio mėnesį Izraelyje vyks parlamento rinkimai. Kariniai dalykai gali padėti laimėti papildomų balsų, jeigu operacija būtų sėkminga. Bet jeigu ji būtų nesėkminga arba ilgiau užtruktų ir kainuotų daugiau karių gyvybių – tai galėtų pakenkti dabartinio Izraelio premjero Benjamino Netanyahu rinkiminiams šansams.
Izraelis suinteresuotas greitai ir efektyviai sutramdyti „Hamas“ veiklą. Jis tikrai nenori jo eliminuoti. Matosi, kad ši operacija nebuvo „Hamas“ eliminavimo ar sunaikinimo operacija. Tai labiau bandymas sugrąžinti „Hamas“ į tam tikras žaidimo vėžes ir taisykles, iš kurių jis bandė ištrūkti intensyviau apšaudydamas raketomis Izraelio teritoriją.
Izraelis sunaikino „Hamas“ karo vadą, sunaikino, bent jau taip teigiama, „Hamas“ raketų saugyklas - vadinasi, sunaikino potencialius įrankius, kuriais „Hamas“ pultų Izraelį. Dar apgriovė šiek tiek pastatų – sugriovė tam tikrą infrastruktūrinę sistemą.
Izraelis tikisi, kad dabar „Hamas“ agresijos bus mažiau. Buvo parodyta – jeigu „Hamas“ toliau tęs atakas, Izraelis smogs, kai jam atrodys reikalinga. Atrodo, kad Izraelis linkęs toliau neeskaluoti šito konflikto.
- Ką turite omenyje sakydamas, kad Izraelis nenori eliminuoti „Hamas“? „Hamas“ kuria nors prasme naudingas Izraelio valdžiai?
- Izraelis per savo istoriją bandė kovoti su „Hesbollah“ Libijoje, „Hamas“ Gazoje, bet išmoko pamoką, kad šitų organizacijų problemos neįmanoma išspręsti karine forma. Kad ir kiek kariausi, vien ginklu nesunaikinsi šitų teroristinių organizacijų. Karinis elementas yra svarbus sprendimo įrankis, bet jis tik vienas iš daugelio.
Norint „Hamas“ sunaikinti ar padaryti draugiškesnį, neužtenka vien kariauti. Reikia, kad prisidėtų kitos užsienio valstybės. O jos prisidėti gali diplomatiškai, politiškai. „Hamas“ galima neutralizuoti per politinį procesą.
„Hamas“ valdo Gazos režimą. Tam tikra prasme tai kaip ir vyriausybė, kuri prižiūri kasdienį žmonių gyvenimą – teikia vandenį, sveikatos priežiūrą ir taip toliau. Izraelio ataka ir tai, kaip reagavo kaimyninės valstybės bei pasaulis, rodo, kad „Hamas“ yra pozicionuojamas Gazos vyriausybės vaidmeniui, kurio iki šiol jis nenorėjo formaliai prisiimti.
Ten yra ir kitos ginkluotos grupuotės, kurios atakuoja Izraelį, ir „Hamas“ tų grupuočių neprižiūri. Bet jeigu „Hamas“ yra vienintelė legitimi karinė, politinė Gazos regiono valdžia, reiškia, jis turi prižiūrėti ir visus „chuliganus“. Jeigu to nedarys, praras savo autoritetą arabų pasaulio ir Vakarų valstybių akyse.
Prieš šitą operaciją Gazoje apsilankė Kataro emyras. Tai pripažinimas – tiek Palestinos, tiek paties „Hamas“ kaip legitimaus žaidėjo ir palestiniečių atstovo. Turkijos užsienio reikalų ministras, Tuniso, Egipto – visi jie važiuoja ir šnekasi su „Hamas“, kaip organizacija, atstovaujančia palestiniečius Gazos regione.
Taigi, vyksta posūkis, kai „Hamas“ yra legitimizuojamas. „Hamas“ iš karinės organizacijos virsta į politinę organizaciją. Jis tampa politine partija.
- Ar patys palestiniečiai palaiko „Hamas“?
- „Hamas“ laimėjo rinkimus 2006 m. Jis kontroliuoja Gazos regioną, o Vakarų Krantą - Yassero Arafato įkurta „Fatah“. Ten yra ir Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas. Per šitą krizę labai aiškiai matosi, kad visi pasaulio lyderiai ir tie, kas yra suinteresuoti, važiuoja tik į Gazą. Jie nevažiuoja į Vakarų Krantą. Vakarų Kranto politikai labai mažai dalyvauja šitame procese.
Šis konfliktas turi ir palestiniečių vidinių įtampų aspektą. Yra dvi skirtingos politinės stovyklos, kurios egzistuoja skirtingose teritorijose, esančiose netoli viena nuo kitos. Neaišku, kas yra tikrasis palestiniečių atstovas - „Hamas“ ar „Fatah“ su M. Abbasu priešakyje. Šiuo metu yra dvivaldystė.
- Galbūt specialiai bandoma supriešinti tuos regionus, kurstant konkurenciją tarp lyderių, ir taip suskaldžius susilpninti?
- Vargu. Susiskaldymas nėra gerai. Kuo daugiau bus karo vadų, politikų, tuo bus mažiau koordinacijos, ir gali padažnėti teroristiniai išpuoliai. Jau geriau vienas ar du valdytų – tada žinai, kam skambinti, jeigu kyla problema. Jeigu bus daugiau valdytojų – klausimas, kas atsakingas už situaciją, kas ją kontroliuoja. Decentralizacija ir susiskaldymas yra blogiau.
Šiuo metu matyti, kad Palestinoje yra du politiniai blokai, iš kurių vienas yra atakuojamas – Gaza, o Vakarų Krantas neliečiamas. Vakarų Krante buvo demonstracijų, pasipiktinimo, bet minimaliai. Žudo jų tautiečius, palestiniečius, bet tame regione tai labai santūriai priimama. Tai daug pasako apie pačių palestiniečių susiskaldymą ir lojalumus.
- Ar problemą išspręstų ir taiką atneštų tarptautinis Palestinos valstybės pripažinimas?
- Jeigu yra valstybė, vadinasi, yra kažkas, turintis daugiau ar mažiau centralizuotą biurokratinį aparatą, yra aiškūs atstovai, aiški politinė sistema. Tada daug lengviau diskutuoti, nes žinai, ką kaltinti dėl blogų dalykų, su kuo pasidžiaugti dėl gerų. Šiuo požiūriu valstybė būtų geras dalykas.
Kitas klausimas, kokią poziciją ta valstybė užimtų Izraelio atžvilgiu. Panašu, kad ji būtų priešiška. „Hamas“ yra aiškiai pasakęs, kad nepripažįsta Izraelio valstybės. Kaip Izraeliui įmanoma užmegzti normalų politinį, diplomatinį dialogą su organizacija, kuri nepripažįsta jo teisės egzistuoti? Jeigu tokia organizacija valdytų palestiniečių valstybę, karo tikimybė ko gero padidėtų.
Jungtinės Tautos svarsto, ką daryti su Palestina, kokį statusą jai suteikti JT sistemoje. Bet daug kas sako, kad šitą klausimą turi spręsti patys palestiniečiai ir Izraelis be jokių tarpininkų ar tarptautinių organizacijų. Man atrodo, kad palestiniečiai dar nėra subrendę ir nemoka valdyti patys savęs.
- Bet ar nėra taip, kad arabų pasaulis, nors oficialiai pripažįsta Izraelį, slapta palaiko „Hamas“ siekius ir tikisi jo rankomis pakenkti Izraeliui?
- Jie tą daro netgi ne slapta. Kataro emyras – legitimios turtingos valstybės vadovas - su oficialiu vizitu atvažiavo į Gazą ir kalbėjosi su „Hamas“ atstovais. Tai rodo, kad bent jau kai kurie arabų kraštai oficialiai pradeda žiūrėti į „Hamas“ kaip atstovaujantį palestiniečius.
Egipto „Musulmonų brolijos“ organizacija, kurios atstovas yra išrinktas prezidentu, labai rimtai tiek ideologiškai, tiek finansiškai prisidėjo kuriant ir formuojant „Hamas“ struktūrą ir organizaciją. Ir dabar jie tarpininkauja. Egiptas ir buvo tas tarpininkas, kuris padėjo susiderėti dėl paliaubų.
- Šitas paliaubas arabų pasaulis ir „Hamas“ vertina kaip Izraelio pralaimėjimą?
- Pergalė ar pralaimėjimas – propagandiniai dalykai. Abi pusės tai pateiks kaip savo pergalę. O kas iš tiesų laimėjo – parodys laikas.
Galima sakyti, kad Izraelis savo pasiekė – apkarpė „Hamas“ karinius interesus, sunaikino jų resursus. Jeigu kažkas anksčiau „Hamas“ remdavo slapta, dabar ta parama tampa vieša. Tada galima sakyti kad ir tam pačiam Katarui: „Kolegos, jeigu jūs draugaujate su „Hamas“, tai bent jau pradėkite jį tramdyti. Tegul jis sprendžia problemas, kurios kyla tarp žydų ir palestiniečių, dialogo forma, sėda prie stalo, o ne naudoja ginklus“.
Šiuo atveju didesnis arabų kraštų įsitraukimas į Palestinos klausimus gali būtų traktuojamas dvejopai. Jie gali sakyti, kad Izraelis atsitraukė, nes mus parėmė Kataras, Egiptas ar kitos valstybės. Bet tai gali būti traktuojama ir taip, kad tos valstybės prisėmė tam tikrą atsakomybę už „Hamas“ veiklą. Jos tampa jo globėjomis, donorėmis, duoda pinigus mokyklų statymui, valstybinio aparato kūrimui. Kilus kokioms nors problemoms, Izraelis dabar gali viešoje erdvėje apeliuoti į tų valstybių atsakomybę ir pagalbą.
- Ar tame regione iš principo įmanoma taika, ar konfliktas jau savaime buvo užprogramuotas, kai beveik vien musulmonų gyvenamo regiono viduryje atsirado valstybė su kitokia religija ir kultūra?
- Izraelis ilgai sugebėjo turėti normalius santykius su Turkija. Sugebėjo susitaikyti ir palaikyti normalius santykius su Egiptu. Ir šis konfliktas leido pažiūrėti, koks yra Egipto režimas – atrodo, kad su juo taip pat galima diplomatiškai spręsti klausimus. Izraelis turi nekarinius santykius su kaimynine Jordanija. Su Sirija yra įtampos. Bet istorija rodo, kad jeigu yra noro, musulmonų valstybės gali sutarti su Izraeliu.
Bet žvelgiant į istoriją, kyla nemažai pesimizmo. Bandymai išspręsti įtampas ne visada buvo sėkmingi. Valstybės ir toliau pykstasi. Bet keičiasi kariavimo būdas. Izraelyje sumažėjo savižudžių sprogdintojų skaičius. Arba Izraeliui pavyko neutralizuoti šitą kariavimo būdą, arba palestiniečiai pamatė, kad tai ne pats efektyviausias būdas kariauti prieš Izraelį.
Tai rodo, kad galima minimizuoti terorą. Bet ar jis gali būti panaikintas – žvelgiant į praeities situaciją atrodo, kad nelabai. Gali ir toliau tęstis pulsavimas, kokį matome Gazoje. Sąlyginė ramybės būklė, tada staiga prasideda karinės intervencijos ar susišaudymo pliūpsnis, trunkantis kelias savaites ar mėnesius, o tada vėl ramybė. Pastarąjį kartą ramybė truko ketverius metus.
- Kaip konfliktai tarp Palestinos ir Izraelio atsiliepia pasaulio politikai? Ar suskaldo valstybes pagal simpatijas vienai ar kitai pusei?
- Tai, kas dedasi šitame regione, yra labai svarbu, bet tai nėra pasaulio bamba. Yra kiti regionai, kiti įvykiai. Tai – vienas iš karštesnių taškų pasaulyje, bet ne apie jį sukasi viso pasaulio politika.
Žiūrint plačiai, Izraelio įtampa su palestiniečiais duoda daug peno propagandai. Visi žino, kad Izraelį remia JAV, nors dabar jie šiek tiek apsipykę. Teroristai, „Al Qaeda“ nariai Gazos istoriją gali panaudoti kaip propagandinę medžiagą: „Štai, žiūrėkite, ką daro Vakarai, ką daro Amerika, ką daro JAV marionetė Izraelis! Skriaudžia mus!“ Tokie konfliktai – papildomas žibalas į ugnį, ypač verbuojant potencialius teroristus.
- Ar Izraelio ir Palestinos priešprieša nėra visos Vakarų ir Arabų pasaulio, JAV ir terorizmo priešpriešos simbolis?
- Ne. Izraelis – tai ne Vakarai. Nepaisant to, kad JAV ir toliau reiškia paramą Izraeliui, negalima pasakyti, kad visu 100 proc. remia jo iniciatyvas ir priimamus politinius sprendimus. Izraelis – savarankiška, turtinga valstybė. Tai ne Vakarų marionetė, ir nepasakyčiau, kad jis atspindi Vakarų požiūrį į santykius su arabais. Izraelio politika nėra tas indikatorius, kuris parodo, kokiais būdais reikėtų santykius su arabais vykdyti. Izraelis nėra Vakarų požiūrio į musulmonus veidrodis, nors arabų teroristai mėgsta kaip tik tai pabrėžti.
