Šiuo metu Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre snaiperius ir taikliuosius šaulius rengiantis buvęs komandosas Ernestas Kuckailis išleido pirmąją atsiminimų knygą „Trispalvio erelio skrydis“ apie eskadrono „Erelis 02“ veiksmus Afganistane 2002-2003 metais.
Skaitytojams, kuriuos domina karinė tematika, pateikėme tris Lietuvos kariškio parašytos knygos ištraukas. Šiandien jūsų dėmesiui – paskutinė dalis.
Kalno viršūnės plotas pasirodė labai mažas. Tikras erelio lizdas. Pirmąją naktį įsikūriau ant nuolaidžios uolos. Pajutau labai pažįstamą kvapą. Svogūnai! Negi kažkas iš mūsiškių pasiėmė svogūnų? Nesąmonė...
Ryte paaiškėjo, iš kur tas kvapas. Tikri svogūnų laiškai dygo iš plyšių uoloje. Kas juos čia pasėjo? Kad ir kaip ten būtų, svogūnai buvo traškūs, stori ir skanūs, tad sėkmingai pagardinau savo nelabai geru skoniu pasižymintį amerikietišką davinį.
Maisto turėjau tikrai nedaug. Tik tiek, kad nereikėtų badauti. Skaičiavome kiekvieną kilogramą ir kertelę kuprinėse, išardėme sausų davinių paketus ir išmetėme viską, ko neprireiks arba kas nebūtina. Tikriausiai nustebtumėte pamatę, kiek šlamšto galima išmesti, – pirmiausia stropiai išpakavę sausus davinius atsikratėme nereikalingų pakuočių. Tik kas antras pasiėmė miegmaišius, nes viskas, ką norėjome turėti su savimi, netilpo.
Daugiausia vietos užėmė vandens (apie 8 litrai), šaudmenų (antras kovinis komplektas) atsargos ir stebėjimo, fiksavimo ir informacijos perdavimo įranga, taip pat maskuojamieji tinklai.
Amunicijos liemenė svėrė irgi nekukliai – 10 dėtuvių šovinių ilgam ginklui, pistoletas, atsarginės dėtuvės jam, dūminės granatos, rankinės granatos, individuali radijo stotelė, kompasas, prožektorius... Keliant nuo žemės kuprines rodėsi, kad tuojau viskas nuplyš ir pabirs. Visur, kur įmanoma, prisikaišiojome saldžių kaloringų batonėlių Power Bar. Tai atsargos ypatingam atvejui, jei dėl mobilumo tektų nutrenkti viską, kas kabo ant pečių.
Prasidėjo lietus, smulkus, nenutrūkstamas, merkiantis kiaurai. Per keletą valandų viskas sušlapo, drėgmė skverbėsi iki kaulų smegenų. Sugedo teleskopas – viduje ėmė kauptis kondensatas. Liko veikiantis binoklis ir naktinio matymo prietaisas. Šiaip ar taip, slėnyje tvyrojo ramybė. Pravartu pasakyti, kad veiksmo stygius irgi labai svarbi informacija, todėl periodiškai siunčiame raportus „aukštyn“. Pasigirdo tylus čiurlenimas – atgijo laikini upeliai.
Naktį persikraustau į „poilsio zoną“ už didelės uolos. Ten vos ne vos telpa trys žmonės. Lietus liovėsi. Pabandau prigulti – sekasi sunkiai, nepatogu. Tai galva svyra nuo šlaito, tai kojos nukara žemyn. Prisirinkau akmenų ir pradėjau tobulinti guolį.
Po kelių valandų jau beveik tilpau visu ūgiu prigulti ir ištiesti kojas. Maskuojamasis tinklas labai žemai, po juo galima tik gulėti. Aukščiau kelti nevalia – tai pakeistų vietiniams įprastą kalno siluetą. Teks kęsti tuos nepatogumus dar keletą parų. Nieko tokio. Yra buvę ir blogiau. Prasčiau nuobodulys, kai aplink nieko nevyksta. Nors, kita vertus, tai ir gerai: esame saugūs, bent kol kas.
Naktį atėjo laikas budėti. Nusprendžiau iš miegmaišio nelįsti, mat dieną buvau gerai numigęs. Klydau. Net nepajutau, kaip „smigau“. Prabudau grįžus komandos vadui. Pats išsigandau. Kaip tai galėjo nutikti? Velniškai susigėdau dėl to. Gavęs tokį antausį, miegmaišyje daugiau niekada nebudėdavau – pasiimdavau ginklą į rankas ir sėdėdavau ant uolos stebėdamas ir klausydamas, kas dedasi aplink.
Dieną prasideda veiksmas kažkur gretimame slėnyje į pietus nuo mūsų. Pradeda skristi „činukai“ (Transportinis sraigtasparnis CH-47 Chinook), ratu sukasi paramos lėktuvai A-10. Girdėti duslūs tolimi sprogimai, gal vyksta mūšis ar naikinami talibų sandėliai.
Mūsų slėnyje – visiškas štilis, ramybė. Ant gretimo kalnagūbrio, apytikriai už 500 metrų, pastebiu kažkokią nejudančią figūrą, kurios anksčiau nebuvo.
Iš pradžių pamanau, kad tai vietinis, galbūt netgi stebi mūsų postą. Nekas būtų, jei ten tykotų priešas su granatsvaidžiu ar kulkosvaidžiu. Mes iš jo pozicijos turėtume atrodyti kaip bulvės ant keptuvės. Žinoma, mus dengia gerai įrengtas maskuojantis tinklas, bet kaip priedanga nuo kulkų jis niekam tikęs.
Staiga mano pastebėtas pavidalas plačiai išskėtė sparnus, nuo vieno iki kito sparno galiuko mažiausiai trys metrai. Tokio didelio paukščio nesu matęs. Dar to nebuvo, kad paukštį palaikyčiau žmogumi. Gal tai grifas? Ar Afganistane yra grifų?
Vakare pasiekia žinia, kad draugiškas patrulis iš „J“ komandos aptiktas ir prašo ištraukimo…
