Šiuo metu Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre snaiperius ir taikliuosius šaulius rengiantis buvęs komandosas Ernestas Kuckailis išleido pirmąją atsiminimų knygą „Trispalvio erelio skrydis“ apie eskadrono „Erelis 02“ veiksmus Afganistane 2002-2003 metais.
Skaitytojams, kuriuos domina karinė tematika, siūlome tris Lietuvos kariškio parašytos knygos ištraukas. Pirmadienį pateikėme pirmąją dalį, šiandien jūsų dėmesiui – antroji.
***
Dar vienas mobilios žvalgybos patrulis: provincija ta pati, tik kaimas kitas. „J“ komanda užėmė stebėjimo postą 3000 metrų aukštyje ir stebėjo kaimą, o mes į jį važiavome keliais. Sumanymas paprastas – stebėti įprastą gyvenimą ir ar kas keičiasi, pavyzdžiui, fiksuoti, ar, motorizuotam patruliui priartėjus, vyksta judėjimas iš kaimo.
Per šį patruliavimą vairavau amerikiečių visureigį HMMWV (High Mobility Multipurpose Wheeled Vehicle – didelio pravažumo daugiafunkcis ratinis automobilis). Jis platesnis už mūsų „landroverius“, tad pojūčiai važiuojant siaurais kalnų keliais irgi kitokie.
Kurį laiką riedėjome vingiuotu keliu, kol vadas neiškentęs burbtelėjo: „Klausyk, čia mano pusėje ratas rieda labai arti krašto...“ – „Na, pažvelk į kairįjį veidrodėlį“, – atsakiau. Ir iš tiesų, veidrodėlis beveik braukė stačią akmenų sieną. Nebloga vairavimo pamokėlė net ir patyrusiam vairuotojui.
Dar nepasiekus kaimo, išaiškėjo mūsų „motorolų“ „papildomos“ techninės charakteristikos, tikriausiai būdingos tik kalnų peizažui. Netikėtai visiškai aiškiai ir garsiai išgirdome pranešimą iš stebėjimo posto, esančio apytikriai už trylikos kilometrų nuo mūsų. Trumpai pasikalbėję su bičiuliais iš „Juliet“ komandos, judėjome toliau.
Kaime buvo daugybė posūkių, kelias juo toliau, juo darėsi siauresnis. Matėsi daug žmonių, žaidė vaikai. Jokio akivaizdaus priešiškumo nesijautė.
Sustojome. Amerikiečiai surinko ir paleido UAV. Ant diržo pasikabinau pistoletą-kulkosvaidį ir išlipau iš mašinos. Apmečiau akimis. Kaimas iš tiesų didelis – tikra namų jūra. Netikėtai už kokių 200 metrų pokštelėjo vienišas šūvis.
Atsipalaidavimas dingo, skubiai pakeičiau ginklą, kompaktišką MP-5 (9 mm H&K pistoletas-kulkosvaidis) įmečiau į mašiną ir išsitraukiau didesnės galios automatinį šautuvą. Tikriausiai šovė medžiotojas iš savo prieštvaninio šautuvo, bet ką gali žinoti?..
Grįžome tuo pačiu keliu.
Afganistane dažniausiai galimybių pakeisti maršrutą ir grįžti kitu keliu beveik niekada nebūna. Už vieno posūkio laukė staigmena – didžiulis akmuo ant kelio, kurio anksčiau čia nebuvo. Sustojome. Per nugarą perbėgo šiurpuliukai – nejau dabar?
Skirtingai nei važiuojant priekin, aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus, nė vieno žaidžiančio vaiko. Negeras ženklas. Vieta puiki sukaustyti patrulį, manevras visiškai apribotas, iš abiejų kelio pusių – molio sienos ir pastatai.
Pasaloje tūnančiam blogiukui užtektų taikliai iššauti iš RPG ir prasidėtų negeri dalykai. Tokioje situacijoje išsisukti sausam tikras stebuklas. Net kulkos, glaustai pabertos iš kulkosvaidžio ar lengvųjų ginklų, mūsų nešarvuotam transportui ir mums patiems jau būtų didžiulė problema. Apėmė kažkoks bejėgiškumo jausmas – esu taikinys ir laukiu, kada į mane šaus…
