Šiuo metu Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre snaiperius ir taikliuosius šaulius rengiantis buvęs komandosas Ernestas Kuckailis išleido pirmąją atsiminimų knygą „Trispalvio erelio skrydis“ apie eskadrono „Erelis 02“ veiksmus Afganistane 2002-2003 metais.
Skaitytojams, kuriuos domina karinė tematika, siūlome tris Lietuvos kariškio parašytos knygos ištraukas. Šiandien – pirmoji dalis. Likusias skaitykite trečiadienį ir penktadienį.
* * *
…Gruntas priminė sustingusį betoną, įsikasti praktiškai neįmanoma. Per keletą sargybos pamainų iš akmenų, kurių čia tikrai netrūko, sukonstravau neblogą gynybinę poziciją gal ne tiek dėl saugumo, kiek stumdamas laiką.
Net ir ilsėdamasis nenusiaviau batų, o kulkosvaidį pastačiau taip, kad galėčiau jį pasiekti neišlindęs iš miegmaišio. Keletą kartų pasitreniravau, kaip tai daryti. Išėjo puikiai. Naktį gerokai atvėso. Net šiltame miegmaišyje miegoti nebuvo labai šilta ir patogu. Kokios minkštos ir kvepiančios mūsų Lietuvos miškų samanos!
Gera buvo turėti amerikiečius išminuotojus. Kai tik reikėdavo skleisti dipolį (anteną), jie noriai patikrindavo gruntą mano nurodytomis kryptimis. Skleisdamas anteną stengiausi pataikyti į jų pėdas, nes žinojau, kad jų ieškikliai Pakistano gamybos priešpėstinių minų „nesuuodžia“.
Patikrinti atviras vietas, ypač netoli nuo pagrindinio kelio, patartinas dalykas, jei tik yra galimybė. Kalnuose minų pavojus beveik nulinis, o arčiau pagrindinių bazių jau niekas tiksliai nežino, kur minų laukų ribos ir kiek jų priklota beveik per trisdešimt metų trukusius kelis karus. O bjauriausia, kad žiemą ir pavasarį, kai prapliumpa liūtys, minos ima „migruoti“.
Tekantis vanduo ir purvas jas perkelia į kitą vietą, net už minų lauko ribų. Kartais tai būdavo ir ne gamtos išdaigos. Turėjome duomenų, kad minas perneša vietiniai valstiečiai, žinoma, už tam tikrą mokestį. Tai kėlė didžiulį pavojų net patyrusiems išminuotojams.
Pamenu nutikimą, kai amerikietis išminuotojas „rado“ miną Bagrame prie pat mūsų stovyklos tvoros, šalia takelio, kuriuo vaikščiojome ir mes. Automobilį sustabdęs ant kelio, neteko pėdos vos iššokęs ant kietos žemės, kur teoriškai minos neturėjo būti. Ta vieta kelis kartus jau buvo išminuota, tačiau skaudi patirtis rodo, kad nutinka visaip, ne visas minas įmanoma aptikti.
Nuostabūs rytai kalnuose. Pakilo Aušrinė žvaigždė, o po geros valandos pasirodė ilgai laukta saulė. Per žvarbią naktį kūnas išsiilgo jos šilumos. Kas matė, tas žino – net ten, kur vyksta karas, rytais negali atitraukti akių nuo rausvėjančių kalnų viršūnių. Šešėliams dar nesutrumpėjus, mes jau buvome pasirengę išvykti. Laukė ilga diena ir tikrai rimtas maršrutas.
Kelio pradžia buvo nesunki, bet kuo toliau, tuo labiau man jis nepatiko. Vietos tiesiog idealios pasalai, o kito maršruto grįžti atgal nėra, tik tas vienintelis – pirmyn arba atgal. Pamušus bent vieną mašiną, visas patrulis atsidurtų itin keblioje padėtyje: kelias labai siauras, iš vienos pusės akmenų siena, iš kitos – status šlaitas. Mobilumas minimalus, net išsilaipinus daug neprilakstysi. To, ką darydavome Gaižiūnų poligone, čia būtų neįmanoma pakartoti. Tokiose situacijose pasikliauti belieka turima ugnies galia ir sėkme.
Atvykome. Kaimas pasitiko neįtikėtinai nedraugiškai. Visiška priešingybė ankstesniam. Kaimo seniūnas net neišėjo pasisveikinti, o tai tikrai negeras ženklas.
Vietiniai teisinosi, kad jis atseit serga, tačiau nepasirodė nei seniūno įgaliotas asmuo, nei kas nors kitas iš vyresniųjų, nusiteikęs pabendrauti. Vyko tik kažkoks dialogas tarp susirinkusių vyrų ir vertėjo. Pastarasis tiek įniko į iš pažiūros aštrų pokalbį, kad buvo sunkiai kontroliuojamas. Tvyrojo įtampa, matėme, kad ilgiau užsibūti netikslinga. Atgal teko važiuoti tuo pačiu keliu.
Pajudėjome. Maždaug už 600 metrų išvydome vietinės „gvardijos“ postą. Matėsi BM-21 Grad, „meniškai“ išdažytas GAZ-66, dvi 23 mm patrankėlės, o gal 14,5 mm kulkosvaidžiai KPVT (iš tolo sunkoka pažinti), kulkosvaidis DŠK.
Neatrodė, kad būtų daug karių. Tik pajudėjus iš kaimo, per radijo stotį išgirdome pranešimą apie pavojų iš posto pusės…
