Buvęs eskadrono „Erelis 02“ (dabar „Aitvaras“) karys sutiko duoti išskirtinį interviu portalui lrytas.lt apie savo knygą ir tai, ką patyrė būdamas žvalgu talibų kontroliuojamose teritorijose.
- Jūsų istorija netipiška – mokslus baigėte Dailės akademijoje, o po to gyvenimo vingiai nuvedė iki elitinio kario, kuris tarnavo Kosove, Irake, Afganistane... Gal galėtumėte papasakoti, kaip tapote specialiųjų pajėgų kariu?
- Kai 1995 metais baigiau Dailės institutą, nusprendžiau iš savanorių pajėgų pereiti į reguliariąsias pajėgas, o konkrečiai - į jėgerių batalioną.
Natūralu, kad manęs niekas nekvietė tarnauti profesionalioje A kuopoje. Patekau į išminuotojų padalinį. Metus pavažinėjęs su išminuotojais ir įgijęs išminuotojo kvalifikaciją, nusprendžiau eiti į atranką, pasikviečiau ir brolį, kad linksmiau būtų.
Abu sėkmingai įveikėme visus kliūtis. Turėjome išeiti parengimą, integruotis į komandą. Komandoje atlikau sprogdintojo darbą. Įveikiau 100 kilometrų testą, vėliau - atranką, kad gaučiau antsiuvą „Jėgeris“. Abu su broliu tapome A kuopos komandosais.
Tuo metu antsiuvą suteikdavo kariuomenės vadas. Vėliau – tarnyba. Kosovas, Afganistanas, Irakas... Irake teko mokyti šios šalies kariuomenę – buvau Karo akademijos instruktorius.
Po misijos Kosove buvau pakviestasį Afganistaną. Tapau pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ Afganistane ryšininku – kulkosvaidininku.
- Kaip kilo mintis parašyti knygą?
- Idėja kilo prieš bemaž pusantrų metų. Tuomet brūkštelėjau šešių straipsnių ciklą apie jėgerius pirmajame eskadrone, ketinau jį spausdinti žurnale „Karys“, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jis nebuvo publikuotas. Artimiausi bičiuliai pradėjo siūlyti rašyti knygą.
Iš pradžių į tai žiūrėjau kaip į pokštą, bet netrukus pagalvojau – kodėl gi ne? Knygos griaučius jau turėjau, minėtą straipsnį, teliko juos aplipdyti viso eskadrono istorija, pradedant nuo 2001 rugsėjo 11 dienos. Artėdamas prie pabaigos pradėjau kalbinti bičiulius, eskadrono veteranus, kurie papildė knygą detalėmis iš savo patirties, jų pasakojimų fragmentus įdėjau į knygą.
Esu labai dėkingas buvusiam kariuomenės vadui atsargos generolui leitenantui Valdui Tutkui už gražius atsiliepimus apie pirmąjį eskadroną, taip pat brigados generolui Michaeliui Shieldsui, kuris šiuo metu dirba Pentagone, o prieš dešimtmetį buvo 82 oro desanto divizijos operacijų karininkas.
- Ar buvo temų, apie kurias rašyti nesinorėjo?
Be abejo, nemaloniausia buvo rašyti apie problemas, kurios iškilo misijos metu, tiek apie kolegų, tiek apie savo klaidas, bet juk be to knyga būtų netikra, negyva... Visi puikiai supranta, kad be klaidų neapsieina nė vienas didelis ir svarbus darbas, svarbiausia, kad iš jų pasimokome.
O maloniausia buvo gal rašyti apie sėkmingas operacijas, tokias kaip „Valiant strike“, kur mano komanda patruliavo pėsčiomis.
- Kam skirta ši knyga?
- Artėjant eskadrono išvykimo dešimtmečiui norėjosi paminėti tą sukaktį, prisiminti ir kitiems papasakoti, kas vyko, kaip vyko, ką išgyveno pirmieji į Afganistaną įkėlę koją specialiųjų operacijų kariai, perteikiant tai ne tik kariškiams, bet visiems suprantama kalba.
Beje, visuomenė puikiai žino apie eskadronus „Aitvaras“, tačiau tik nedaugelis žino, kad pirmasis eskadronas vadinosi kitaip – „Erelis-02“.
- Dalis visuomenės yra prieš lietuvių tarnavimą Afganistane. Ką jūs galėtumėte jiems atsakyti?
- Manau, kad tokia reakcija yra visiškai natūralus dalykas. Prisiminkime karą Vietname, kokios demonstracijos ir visuomenės priešiškumas kilo ne tik karo, bet ir jame dalyvavusių veteranų atžvilgiu. Mūsų visuomenės reakcija bent kol kas yra gana santūri, o kad yra žmonių, nepritariančių vienam ar kitam šalies vadovų sprendimui, natūralu.
Galiausiai kiekvienas pilietis turi teisę reikšti savo nuomonę ir niekas negali uždrausti to daryti. Būtų net negerai, jei visi galvotų vienodai, tokioje visuomenėje gyventi būtų labai nuobodu. Nesigilindamas į detales galiu pasakyti, kad kariai Afganistane vykdo savo kario pareigą ir, mano manymu, vykdo ją gerai ir profesionaliai.
Į jokius ginčus apie kieno nors galimus interesus ir politiką nesu linkęs veltis, mažų mažiausiai neturiu įgaliojimų tokius klausimus aptarinėti viešai.
- Ar kariuomenė, o gal kitos tarnybos prašė knygoje ką nors pakeisti, nutylėti?
- Kol kas nesulaukiau rimtesnės analizės ar kitokio įvertinimo, tik buvau įspėtas apie galimą atsakomybę. Knyga kruopščiai redaguota, jos turinį kruopščiai „filtravo“ ir konsultavo įvairių sričių specialistai, todėl manau, kad knygos tekstas slaptos informacijos atžvilgiu yra gana „sterilus“.
Žinau, kad sulauksiu ir aštrios kritikos, tačiau manau, kad kiekvienas turi teisę dalintis atsiminimais, o jei kam nors kažkas nepatinka, tai mano patarimas būtų paprastas – rašykite savo atsiminimus, o skaitytojas galės rinktis.
Kai buvo išleista knyga „Bravo Two Zero“ praėjus keleriems metams po nesėkmingos britų SAS operacijos Irake, po dešimtmečio pasirodė kita SAS kario knyga „The Real Bravo Two Zero“, kurioje buvo išdėstyta nemažai kritikos pirmosios knygos atžvilgiu. Aš perskaičiau jas abi ir abi man buvo įdomios, papildė viena kitą.
- Kaip koviniai veiksmai pakeitė jūsų charakterį?
- Manau, kad atsirado daugiau atsakomybės, pradėjau vertinti tokius dalykus, smulkmenas, kurių anksčiau ir nepastebėdavau. Pasikeitė požiūris į darbą, pradėjau labai rimtai vertinti karinį mokymą, tapau reiklesnis kariams. Labai abejoju, ar smarkiai pasikeitė charakteris, bet artimiems žmonėms matyti geriau. Protelis tikrai nepasimaišė, o ir nebuvo nuo ko.
- Tarnybos Afganistane metu teko ne kartą susidurti su priešu, galbūt net akis į akį. Koks tai jausmas?
- Susidūrimas susidūrimui nelygu. Mūsų eskadrono paskirtis buvo žvalgyba, sąmoningai išvengiant kovinio kontakto su talibais. Kitaip tariant – pamatei, išžvalgei ir pranešei. O kam reikia, tas jau kovoja.
Yra dar vienas svarbus niuansas – šiame kare priešo nepažinsi, kol jis į tave nešaudo. Priešiškumo buvo daug, jo matėme pakankamai, nuo gestų iki kitokio elgesio, o kartais būdavo ir tiesioginių pareiškimų.
Beveik neabejoju, kad ne vienam „blogiukui” žiūrėjome į akis pokalbių metu. Neturiu konkretaus atsakymo, koks tai jausmas. Kai jauti slepiamą priešiškumą, žinai, kad nuoširdaus pokalbio nebus, tiesiog norisi, kad susitikimo pabaiga ateitų kuo greičiau, nešdintis velniop iš tos nelemtos vietos, tikintis, kad išvažiavus iš kaimo tavęs niekas netykos, nešaus į nugarą...
- Koks pats baisiausias prisiminimas iš tarnybos eskadrone „Erelis 02“?
- Tiesą sakant, tokių įvykių, kad į kelnes prikrautum, nebuvo. Pasitaikė nemalonių maršrutų, kuriais važiuodamas nuolatos lauki pasalos, būdamas labai nepatogioje padėtyje – siauras kalnų kelias, galimybių manevruoti - nulis, priedanga tik tavo paties visureigis…
Gal vienas iš nemalonesnių epizodų buvo, kai viename kaime kelią užtvėrė akmuo, kurio į priekį važiuojant nebuvo… Kiekvieną sekundę laukiau šūvio, nes požymiai rodė ten buvus pasalą. Jautėmės pakliuvę į „narvelį”, iš kurio tik vienas išėjimas, durelės dar praviros, tačiau nematyti, kas tyko už jų. Toje situacijoje man labai nepatiko sėdėti prie vairo, labiau norėjosi turėti paruoštą ginklą rankose…
Nemalonių epizodų buvo daug, bet itin ekstremalių išgyvenimų nepatyriau. Iki šiol stebiuosi, kaip mums pavyko važinėti pačiais „blogiausiais” maršrutais, kuriuose nuolatos kas nors pakliūdavo į pasalas su pačiomis rimčiausiomis pasekmėmis, ir nieko…
- Kas buvo sunkiausia tarnaujant Afganistane?
- Žygis į Chosto miesto apylinkes. Sąlygos buvo tokios atšiaurios, kad tame kelyje pagrindinis priešas buvo ne talibai, o gamta. Turbūt nebuvo nė vieno patrulio, kuris tuo keliu pravažiuotų nesulaukęs šūvio. Tą kartą net talibams oro sąlygos buvo per atšiaurios, kad eitų kariauti.
Ritomės per kalnagūbrio viršūnę, mus pasitiko pūga, kurią keitė šlapdriba, vėliau ir lietus. Danga – pasibaisėtina, ekstremaliausias išbandymas vairuotojams. Man važiuojant aukštai, kulkosvaidininko pozicijoje, tai buvo pats didžiausias išbandymas per visą misiją. Reikėjo išgyventi siaubingas sąlygas, neprarandant budrumo nė sekundei. Kulkosvaidžio saugiklis nuolatos išjungtas, rankos šąla, tačiau kulkosvaidžio nepaleidi, akys stebi sektorių. Visas maršrutas - puiki vieta pasalai.
- Neabejoju, pasitaikė ir linksmų ar kuriozinių situacijų...
- Viena tokių nutiko misijos pabaigoje, kai eskadrono vadas nurodė prieš grįžtant namo atgauti žmogiškąjį pavidalą, nusiskusti barzdas, nusikirpti gerokai paaugintas šukuosenas. Tada mūsiškiai pradėjo siautėti.
Kokių tik apsikirpimo variantų nematėme – skiauterė per vidurį galvos, dvigubos barzdos, “leniniškos” šukuosenos ir pan. Kai kurie net nuėjo pas eskadrono vadą pasigirti savo nauju įvaizdžiu... Dar ir dabar, pažiūrėjus į nuotraukas, šypseną kelią šie vaikiški kvailiojimai.
- Ar norėtumėte ten sugrįžti?
- Tikrai ne.
- Ką veikiate ateityje?
- Šiuo metu tarnauju Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre, Paramos ginklų kursų ekspertu. Mano kryptis – taiklių šaulių ir snaiperių rengimas, konsultavimas.
- Ką norėtumėte patarti jaunuoliams, norintiems tapti specialiųjų pajėgų kariais? Kokios savybės jiems būtinos?
- Svarbiausia – žinoti, ko eini. Motyvacija yra pagrindinis varikliukas einant atranką. Fizinis pasirengimas, žinoma, ne paskutinėje vietoje, psichologinis atsparumas - taip pat.
Bet svarbiausia – noras tapti elitiniu kariu.
