J. M. Le Penas, pasižymėdamas aštriu populizmo ir charizmos deriniu, sukrėtė Prancūzijos politinį elitą, kai 2002 m. netikėtai pateko į antrąjį prezidento rinkimų turą prieš Jacques'ą Chiracą.
Nuo to laiko jis tris kartus kandidatavo į prezidento postą ir pavertė partiją, kuri dabar vadinasi „Nacionalinis susivienijimas“, viena pagrindinių šalies politinių jėgų.
Buvęs desantininkas, vadovavęs partijai 1972–2011 m., kai ji vadinosi „Nacionaliniu frontu“, anksčiau buvo nuvežtas į ligoninę dėl įtariamų širdies problemų.
Jo šeima patvirtino šią žinią, pranešė naujienų agentūra AFP.
J. M. Le Penui kartu su jo dukra M. Le Pen pernai buvo pateikti kaltinimai dėl įtarimų, kad jie ir kiti jų partijos veikėjai pasisavino Europos Parlamento pinigus, dirbdami fiktyviai. J. Le Penas buvo atleistas nuo dalyvavimo teisme dėl sveikatos priežasčių.
J. M. Le Penas ne kartą užsitraukė prieštaringą reputaciją ir teisminius procesus dėl savo požiūrio į holokaustą, kurį jis pavadino „tik detale“ Antrojo pasaulinio karo istorijoje, ir dėl to, kad gyrė Prancūzijos karo laikų Viši vyriausybę, bendradarbiavusią su nacių okupantais.
Jis kelis kartus buvo nuteistas ir nubaustas pinigine bauda už nusikaltimų žmoniškumui ginčijimą. 2014 m. jis pasiūlė, kad mirtinas Ebolos virusas galėtų būti pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimo problemos sprendimas. Po dvejų metų jis buvo nuteistas už „neapykantos ir etninės diskriminacijos provokavimą“ už tai, kad prieš trejus metus viešame susirinkime pasakė, jog romai mieste „sukelia išbėrimus“ ir smirdi.
Kovingasis J. M. Le Penas, kuris, kaip manoma, kariaudamas neteko kairės akies – vėliau jis tvirtino, kad ji buvo pažeista per banalų nelaimingą atsitikimą su palapinės strypu, – tapo „Nacionalinio susivienijimo“ garbės pirmininku iki gyvos galvos, kai 2011 m. jo dukra perėmė partijos vadovo postą.
Ji bandė išmesti jį iš partijos 2015 m., jam atsisakius sušvelninti savo užgaulius žodžius, kai bandė išvalyti partijos reputaciją, bet tik 2018 m. po kelių teisinių procedūrų jai pagaliau pavyko tai padaryti.
J. M. Le Penas penkis kartus kandidatavo į prezidento postą ir 2002 m. šokiravo Prancūziją, kai iš pirmojo balsavimo turo išstūmė socialistų kandidatą Lionelį Jospiną, o antrajame balsavimo ture dėl Eliziejaus rūmų atsidūrė prieš Jacques'ą Chiracą. J. Chiracas laimėjo įtikinama persvara – daugiau kaip 82 proc. balsų.
J. M. Le Penas buvo vienturtis vaikas, gimė Bretonijos žvejo ir jo žmonos siuvėjos šeimoje. Jo tėvas mirė, kai Jeanui, kaip jis tada vadinosi, buvo 14 metų, sprogus į tinklą įsipainiojusiai minai. Būdamas 16 metų jis paprašė leisti stoti į kariuomenę, bet jam buvo neleista, nes buvo per jaunas.
Vėliau jis įstojo į Prancūzijos užsienio legiono parašiutininkų pulką, dalyvavo kare Indokinijoje ir Alžyro nepriklausomybės kare, kurio metu buvo apkaltintas sulaikytųjų kankinimu. 1962 m. J. M. Le Penas laikraščiui „Combat“ pasakojo:
„Neturiu ko slėpti. Mes kankinome, nes taip reikėjo daryti. Kai pagauni žmogų, kuris ką tik padėjo 20 bombų, galinčių sprogti bet kurią minutę, ir jis nenori kalbėti, turi naudoti išskirtinius metodus, kad priverstum jį tai padaryti.“
Vėliau J. M. Le Penas paneigė tolesnius kaltinimus dėl Alžyro kankinimų, teigdamas, kad jie yra kairiojo sparno „vyriausybės sąmokslo“, kuriuo siekiama jį diskredituoti, dalis.
Pirmą kartą deputatu jis buvo išrinktas 1956 m., o 1972 m. tapo vienu iš „Nacionalinio fronto“ įkūrėjų. Parlamento nariu išbuvo iki 1988 m., o 2004 m. tapo Europos Parlamento nariu, kurio pareigas ėjo iki 2019 m.
2010–2015 m. jis taip pat buvo Provanso-Alpių-Žydrojo kranto regiono tarybos narys. Su pirmąja žmona Pierrette susilaukė trijų dukterų, iš kurių Marine yra jauniausia. Dabar pranešama, kad artimiausia jam yra jo vidurinioji duktė Marion Maréchal, Yann Le Peno dukra. Antrąją žmoną Jany jis vedė 1991 m.
Parengta pagal „The Guardian“, BBC ir Sky News“ inf.
