1999 m. gruodžio 31 d. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas visus šokiravo pranešdamas, kad atsistatydina, ir pasakė televizijos žiūrovams: „Rusija turi įžengti į naują tūkstantmetį su naujais politikais, naujais veidais, naujais protingais, stipriais ir energingais žmonėmis.“
Dėl plačiai paplitusios korupcijos ir didžiulių politinių bei socialinių problemų B. Jelcino prezidentavimas tapo vis nepopuliaresnis ir nenuspėjamas. Nors jis suvaidino svarbų vaidmenį 1991 m. sugriaunant Sovietų Sąjungą, jo valdymo laikotarpis Rusijai buvo trauminis, kai ji iš komunistinės valstybinės ekonomikos transformavosi į laisvosios rinkos ekonomiką.
Vidurnaktį B. Jelcino įpėdinis Vladimiras Putinas – naujas naujojo tūkstantmečio veidas – pirmą kartą per televiziją kreipėsi į rusus kaip laikinai einantis prezidento pareigas.
„Valdžios vakuumo nebus“, – pažadėjo jis. Tądien nuskambėjo ir perspėjimas: „Bet koks bandymas peržengti įstatymo ir Rusijos konstitucijos ribas bus ryžtingai sutriuškintas.“
Liesas, sveikas ir blaivus V. Putinas buvo populiarus šalyje, pripratusioje prie nepastovaus B. Jelcino elgesio, kuris buvo toks girtas ir nesveikas, kad kartais dienos įvykiu tapdavo tai, kad jam pavykdavo įeiti į kabinetą, rašo BBC.
Kai 1999 m. rugpjūtį V. Putinas tapo ministru pirmininku, jis buvo buvęs KGB darbuotojas, ištrauktas iš santykinai nežinios. Iki metų pabaigos, kai perėmė prezidento pareigas, jis buvo populiarus dėl savo griežtos pozicijos karo separatistinėje Čečėnijos respublikoje atžvilgiu.
2000 m. kovo mėn. įvykus rinkimams, V. Putinas buvo patvirtintas prezidentu, pirmajame ture surinkęs beveik 53 proc. balsų. Apklausos rodė, kad dauguma rusų labiausiai norėjo ekonominio stabilumo. Pagrindinė V. Putino žinia rinkėjams buvo ta, kad jis vėl padarys Rusiją stiprią.
Naujasis didžiausios pasaulio šalies vadovas iškilo į viršų palikdamas mažai pėdsakų. Buvo aišku, kad 47-erių vyras mėgsta atrodyti ir kalbėti griežtai – jis turi juodąjį dziudo diržą, o įstatymų pažeidėjus vadina „žiurkėmis, kurias reikia sutraiškyti“. Tačiau koks jis buvo iš tikrųjų?
V. Putinas užaugo Sankt Peterburge, tuomet vadintame Leningradu. Tai buvo caro Petro Didžiojo įkurtas miestas, kupinas vakarietiškų įtakų, bet kartu ir didingos Rusijos imperinės praeities atgarsių.
2001 m. BBC kalbėjosi su buvusiu V. Putino dziudo treneriu, kuris sakė, kad V. Putinas buvo žvaigždė, galėjęs patekti į olimpinę rinktinę.
Anatolijus Rachlinas paaiškino, kad V. Putinas visada buvo pasiryžęs nugalėti, jei ne brutalia jėga, tai pergudraudamas varžovus: „Jis galėjo vienodai meistriškai mėtyti į abi puses – ir į kairę, ir į dešinę. O jo varžovai, tikėdamiesi metimo iš dešinės, nepastebėdavo kairiojo metimo, todėl priešininkams buvo gana sunku jį įveikti, nes jis nuolat juos tarsi apgaudinėdavo.“
V. Putinas gimė 1952 m., praėjus septyneriems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, po Leningrado apgulties, per kurią žuvo jo vyresnysis brolis ir kurią vos išgyveno jo tėvai. Jis augo perpildytame komunaliniame bute su bendra virtuve ir vonios kambariu, kuriame knibždėte knibždėjo žiurkių ir tarakonų.
Savo autobiografijoje jis prisiminė, kaip vaikystėje jam teko kovoti su žiurkėmis laiptinėje: „Kartą pastebėjau didžiulę žiurkę ir gaudžiau ją koridoriuje, kol įstūmiau į kampą. Staiga ji išlėkė ir puolė ant manęs. Ji nušoko nuo laiptų aikštelės ir nusileido laiptais žemyn.“
Pasak profesorės Ninos Chruščiovos, buvusio Sovietų Sąjungos premjero Nikitos Chruščiovo anūkės, jo garsiojo anekdoto apie žiurkę kampe tonas, priklausomai nuo auditorijos, tampa daugiau ar mažiau agresyvus.
Kalbėdama 2023 m. BBC tinklaladėje „Putinas“, ji sakė: „Jis pasakoja jį visą laiką, kad parodytų savo kuklų auklėjimą ir tai, kaip toli jis nuėjo ir kokius priešus jam teko ištverti per savo gyvenimą; kaip jis pradėjo kęsti žemiausios formos padarus, o paskui ėmė kilti aukštyn, kad susidurtų su įvairiausiais priešais, užsienio ir vidaus.“
Išniro iš šešėlių
V. Putino vaikystės draugė psichologė Marija Osorina 2003 m. BBC pasakojo, kad sunkioje aplinkoje, kurioje jie augo, tai buvo „stipriausiųjų išlikimas“. „Jis buvo mažas, plonas ir gana silpnas, nes gimė tokiems seniems tėvams, todėl jam buvo labai svarbu būti stipriam, kad nebūtų sumuštas“, – sakė ji.
Ji pasakojo, kad šeimoje vyravo tvirtos pareigos, patriotizmo ir ištikimybės vertybės. „Tėvai jį labai mylėjo. Jis buvo jų pasaulio centras, sūnus, kurio jie taip troško. Tačiau jų charakteris iš prigimties buvo labai santūrus – jie nelabai rodė savo emocijas. Tėvas išoriškai buvo labai šaltas, motina taip pat. Jie net nebūtų pagalvoję apie sūnaus pabučiavimą viešumoje – tai jiems niekada nebūtų atėję į galvą.“
Draugai ir pažįstami prisiminė jaunąjį V. Putiną kaip protingą, bet užsisklendusį savyje. Mokyklos draugas Sergejus Kudrovas 2001 m. BBC sakė, kad jis „niekada nebuvo dėmesio centre“.
„Jis mieliau darydavo įtaką įvykiams per atstumą, buvo tarsi „pilkasis kardinolas“. Labai skiriasi nuo Boriso Jelcino. Pamenate, kaip jis užlipo ant tanko ir gestais rodė, kad visi sektų paskui jį? Jūs tiesiog negalėjote įsivaizduoti, kad V. Putinas taip elgtųsi. Jis yra intravertas – darbų, o ne žodžių žmogus“, – kalbėjo S. Kudrovas.
Jis romantiškai troško tapti KGB agentu ir tarnauti savo šaliai inkognito – galbūt tai buvo puikus darbas žmogui, mėgstančiam vengti dėmesio. Kaip pats prisipažino, jo įkvėpimo šaltinis buvo 1968 m. sovietų šnipų filmas „Skydas ir kalavijas“. Jame buvo pasakojama apie dvigubą rusų agentą karo Vokietijoje, kuris, apsimetęs vairuotoju, vogė dokumentus, kad sabotuotų nacių operacijas.
V. Putinas niekada neatsisakė savo vaikystės ambicijų tapti žvalgybos karininku – nuo pat universiteto ir KGB mokymų. Būdamas 16 metų jis atėjo į vietinę KGB būstinę ir paprašė darbo. Jam liepė studijuoti teisę ir laukti. Po šešerių metų jis buvo užverbuotas agentūroje. Daugiau nei 16 metų V. Putinas gyveno dvigubą žvalgybos agento gyvenimą. Kai griuvo Berlyno siena, jis tarnavo Rytų Vokietijoje. Jis grįžo į Rusiją, kurioje griuvo visos senosios garantijos.
1991 m. V. Putinas tapo naujojo Leningrado mero Anatolijaus Sobčako pavaduotoju. Kai A. Sobčakas buvo išrinktas, Kremlius ėmėsi V. Putino medžioklės. B. Jelcino administracijai artėjant prie pabaigos, V. Putinas nepastebimai kilo aukštyn, kol 1999 m. tapo ministru pirmininku. Žmogus iš niekur staiga vienu metu tapo viskuo.
2003 m. senai V. Putino draugei Marijai Osorinai jo vadovavimas buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis: „Aš gimiau 1950 m., ir nuo to laiko mes niekada neturėjome lyderio, į kurį būtų malonu žiūrėti. Man nepatiko nė vienas iš jų. V. Putinas yra pirmasis žmogus, valdantis Rusiją nuo revoliucijos laikų, kuris man tikrai patinka. Jis yra pirmas normalus žmogus, pirmas, kurio mes nesigėdijame.“
V. Putinas valdo jau ketvirtį amžiaus, ilgiau nei bet kuris kitas Kremliaus vadovas nuo sovietų diktatoriaus Josifo Stalino laikų. Dabar, kai jam 72 metai ir jis jau penktą kadenciją eina prezidento pareigas, BBC žurnalistas Paulas Kirby šių metų pradžioje rašė, kad „bet koks pasipriešinimas jo valdymui yra išnykęs, ir mažai kas gali sutrukdyti jam likti poste, jei jis to norės, iki 2036 m.“.
Parengta pagal BBC inf.
