J. Carteris buvo 39-asis JAV prezidentas. Skelbiama, kad buvęs prezidentas mirė sekmadienį savo namuose Pleinse, Džordžijos valstijoje. Apie netektį pranešė jo sūnus Jamesas E. Carteris III.
Tačiau mirties priežasties jis nenurodė. Pastaraisiais metais J.Carteris buvo gydomas nuo agresyvios odos vėžio formos, augliai išplito į kepenis ir smegenis. Daugiau nei pusantrų metų jam buvo taikoma palaikomoji slauga jo namuose.
Spalio pradžioje J.Carteris atšventė savo 100-ąjį gimtadienį ir tapo pirmuoju buvusiu JAV prezidentu, perkopusiu šimto metų amžiaus ribą.
Prezidento pareigas ėjęs vieną kadenciją 1977–1981 metais, demokratas J.Carteris aktyviai reiškėsi pasauliniame diplomatijos lauke, gynė teises ir buvo ryškus valstybininkas.
Taip pat 1982 metais jis įkūrė gerbiamą Carterio centrą, kad įgyvendintų savo pasaulinės diplomatijos viziją, o 2002 metais gavo Nobelio taikos premiją.
J. Carteris anksčiau gulėjo ligoninėje, o jo šeima praėjusių metų vasario 18 d. pasakė, kad jis nusprendė „likusį laiką praleisti namuose“ su artimaisiais. Šį sprendimą visiškai palaikė jo šeima ir medikai, rašo „The Guardian“.
Buvusio JAV prezidento žmona Rosalynn Carter mirė praėjusį lapkritį, būdama 96-erių.
Pirmosios poros meilės istorija buvo viena didžiausių Amerikos politikoje. Jie buvo susituokę beveik aštuonis dešimtmečius ir kartu atlaikė koronaviruso pandemiją kukliame name, kurį pastatė savo gimtajame mieste Pleinse, Džordžijos valstijoje, rašo „The Times“.
Praėjusius dvejus metus J. Carteriui namuose buvo taikoma paliatyvioji priežiūra. Pastarąjį kartą jis viešai buvo pasirodęs praėjusių metų lapkritį per savo žmonos Rosalynn laidotuves. Spalį J. Carteriui suėjo 100 metų. Jis buvo seniausias dar gyvas buvęs JAV prezidentas.
J. Carteris, kuris Baltųjų rūmų duomenimis, tik retai naudojo pilną savo vardą Jamesas Earlas Carteris jaunesnysis, gimė žemės riešutų ir medvilnės augintojų šeimoje JAV Džordžijos valstijoje. Jis baigė Marilando karinio jūrų laivyno akademiją ir 1946 m. pradėjo tarnauti keliuose amerikiečių povandeniniuose laivuose. Paraleliai jis pradėjo studijuoti branduolinę fiziką ir inžineriją, tačiau mirus tėvui nusigręžę nuo laivyno ir mokslo ir perėmė jo įmonę.
Septintojo dešimtmečio pradžioje J. Carteris pradėjo reikštis politinėje veikloje: būdamas gerbiamas verslininkas ir atsidavęs baptistų bendruomenės narys, jis pasisakė už integraciją ir prieš rasinę diskriminaciją. Nuo 1963 m. jis ketverius metus dirbo Džordžijos valstijos Senate, 1966-aisiais kandidatavo į gubernatoriaus postą, tačiau nesėkmingai.
1971–1975 metais J. Carteris vis dėlto ėjo gubernatoriaus pareigas, tačiau negalėjo siekti perrinkimo ir tada dėmesį nukreipė į didžiąją politiką. Jau 1974-aisiais jis paskelbė dalyvausiantis demokratų kandidato į JAV prezidentus pirminiuose rinkimuose, siekdamas kandidatuoti pagrindiniuose rinkimuose 1976 m.
J. Carterį tada žinojo tik 2 proc. gyventojų, 1976-ųjų pradžioje – 4 proc. Būtent šis nežinomumas padėjo jam įveikti tuometinį prezidentą Geraldą Fordą. Tada gyventojai po Watergate aferos ir Vietnamo karo buvo praradę pasitikėjimą politine kasta.
Būdamas prezidentas, J. Carteris pasiekė laimėjimų užsienio politikoje: 1978 m. Egipto prezidentas Anwaras al Sadatas ir Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas pasirašė du taikos susitarimus – juos pasiekiant slaptose derybose prezidento rezidencijoje Camp Davide tarpininkavo J. Carteris. Sėkmė buvo ir strateginės ginkluotės apribojimo sutartis SALT II, kurią 1979 m. Vienoje pasirašė J. Carteris ir sovietų vadovas Leonidas Brežnevas.
Tačiau buvo ir daug nesėkmių. J. Carterio kadencija aptemdė 1979 m. įkaitų drama, kai Irano studentai per išpuolį prieš JAV ambasadą Teherane pagrobė per 50 amerikiečių. Įkaitai nelaisvėje praleido 444 dienas.
Dar vienas smūgis buvo 1979-aisiais, kai Sovietų Sąjunga įžengė į Afganistaną – J. Carteris tam nebuvo pasiruošęs. Jo pralaimėjimas respublikonui Ronaldui Reaganui buvo triuškinantis: savo įpėdiniui jis paliko silpstančią ekonomiką, augantį nedarbą, rekordinę 20 proc. infliaciją ir neišspręstą Irano krizę.
Tada J. Carteris ėmėsi taikdariškos veiklos: jis 1982 m. Atlantoje įkūrė savo vardo centrą „Carter Center“. Jo tikslas buvo taikiai spręsti konfliktus, visame pasaulyje skatinti demokratiją ir įgyvendinti žmogaus teises. Nuo Bosnijos iki Haičio, nuo Rytų Timoro iki Nikaragvos, Sudane ir Eritrėjoje jis veikė kaip taikdarys.
1994 m. lankydamas Pchenjane Šiaurės Korėjoje J. Carteris pradėjo švelnėjimo etapą vidaus Korėjos konflikte. Po metų jis tarpininkavo pasiekiant paliaubas Bosnijoje ir Hercegovinoje, kurios išsilaikė keturis mėnesius. Dar 2017-aisiais 93-ejų J. Carteris buvo tarpininkas Šiaurės Korėjos konflikte.
2012 m. J. Carteris „už dešimtmečius trukusias nepailstamas savo pastangas taikiai spręsti tarptautinius konfliktus, skatinti demokratiją ir žmogaus teises bei ekonominį ir socialinį vystymąsi“ pagaliau buvo pagerbtas Nobelio taikos premija. Tai leido pamiršti daug nesėkmių jo prezidentavimo metais.
