Tačiau tai, ar toks veiksmas bus sėkmingas, priklauso nuo to, kaip bus suderinti ir subalansuoti nacionalinis saugumas ir žiniasklaidos laisvė.
Taigi, nuo šiol Lenkijos vyriausybė turės įgaliojimus tvirtinti arba blokuoti šių įmonių pardavimą. Pasak D. Tusko, pagal šį sprendimą, kuris galios iki 2027 m. pabaigos, siekiama apsaugoti Lenkijos žiniasklaidą nuo „priešiškų perėmimų“ ir užsienio – ypač, Rusijos įtakos.
Kitose Europos šalyse taip pat stengiamasi kovoti su priešiška įtaka. Ką tik buvo anuliuoti Rumunijos prezidento rinkimų rezultatai ir buvo išslaptinti įrodymai, leidžiantys manyti, kad Rusijos dezinformacija padėjo pirmaujančiam kraštutinių dešiniųjų pažiūrų kandidatui Călinui Georgescu. Tai dar labiau išryškino, kokie pažeidžiami yra demokratinių rinkimų procesai.
Remiantis informacija, kurią ekspertinei organizacijai „Visegrad Insight“ pateikė aukšto lygio Lenkijos diplomatas, viena Lenkijos vyriausybinė agentūra nustatė, kad į Rumunijos rinkimus skaitmeniniu būdu kištasi naudojantis vidaus įtakos svertais ir priemonėmis, o ne iš Rusijos. Tad Lenkijos vyriausybė galbūt bando užbėgti už akių galimai piktavališkai įtakai iš vidaus.
Dauguma šių iššūkių aptariami ataskaitoje „Shielding European Democracies“, kurioje pabrėžiamas poreikis atsižvelgti tiek į užsienio, tiek vidaus grėsmes demokratijai.
Apie D. Tusko iniciatyvą pranešta artėjant pačios Lenkijos prezidento rinkimams, kurių pagrindiniai kandidatai jau yra paskelbti. Tai padėtį daro dar jautresne ir subtilesne. Juk, viena vertus, tai gali sukurti precedentą siekiant apsaugoti žiniasklaidą nuo užsienio įtakos. Kita vertus, jei pasikartos praeityje pasitaikę piktnaudžiavimo valdžia atvejai, gali padidėti susiskaldymas jau ir taip susiskaldžiusioje aplinkoje, be to, gali būti sukurtas pasitikėjimo vakuumas, kuriuo gali pasinaudoti piktavališki užsienio ir vidaus veikėjai.
D. Tuskas minėtą sprendimą pavadino apsaugos priemone nuo išorinio kišimosi į Lenkijos informacinę erdvę ir užsiminė apie „Rytų“ interesą daryti įtaką šalies žiniasklaidai. Tačiau būta ir gandų, kad TVN gali perimti partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS).
Premjeras pareiškė, kad „mes neleisime priešiškoms valstybėms kištis į mūsų kasdienį gyvenimą, ekonomiką ir rinkimų procesą“.
JAV ambasadorius Lenkijoje Markas Brzezinskis tinkle „X“ pareiškė panašius nuogąstavimus ir savo ruožtu pažymėjo, kad „pasaulinių iššūkių, susijusių su žalingu užsienio kišimusi, akivaizdoje svarbu, jog vyriausybės imtųsi veiksmų apsaugoti savo strateginę infrastruktūrą nuo potencialių grėsmių nacionaliniam saugumui“.
D. Tusko komentarai nuskambėjo po kelis mėnesius sklandžiusių spėlionių apie stoties TVN, kuri šiuo metu priklauso amerikiečių grupei „Warner Bros. Discovery“, ateitį. „Warner Bros. Discovery“ dėl finansinių sunkumų svarsto galimybę parduoti savo verslą Lenkijoje. Remiantis pranešimais, TVN gali būti parduota pirkėjui, susijusiam su Čekijos ir Vengrijos konsorciumu, o tai kelia susirūpinimą, nes kai kuriose bendrovėse dirba žmonės, turintys ryšių su Viktoro Orbano vyriausybe.
Anot pranešimų, D. Tuskas daug mėnesių aptarinėjo TVN klausimą su JAV pareigūnais, įskaitant valstybės sekretorių Antony Blinkeną. Pasak naujienų portalo „Onet.pl“, D.Tuskas perspėjo, kad pardavimas Vengrijai sulauktų stiprios reakcijos. Bet kokiu atveju, Lenkijos vyriausybė, regis, siekia išvengti situacijos, panašios į susiklosčiusią Rumunijoje.
Šis žingsnis sukėlė karštas diskusijas. Rėmėjai tai laiko priemone, skirta apsaugoti Lenkijos demokratinę infrastruktūrą. Tuo tarpu kritikai, įskaitant opozicijai priklausančius PiS politikus, kaltina D. Tuską bandymu sustiprinti vyriausybės vykdomą nepriklausomos žiniasklaidos kontrolę.
Tačiau esama ryškaus skirtumo tarp dabartinės vyriausybės veiksmų ir ankstesnės PiS vyriausybės, valdžiusios šalį 2015-2023 m., žengtų žingsnių, kuomet visuomeninis transliuotojas TVP tapo propagandos mašina.
PiS greitai įgyvendino teisinius pakeitimus, kad perimtų TVP kontrolę, ir jo vadovu paskyrė partijos lojalistą Jaceką Kurskį. Vėliau šis transliuotojas virto platforma, kuri stiprindavo PiS palankius naratyvus ir taikydavosi į opozicijos veikėjus, pabėgėlius ir LGBTIQ+ bendruomenes.
Kai į valdžią 2023 m. gruodį atėjo D. Tusko koalicija, PiS žiniasklaidos politikos atšaukimas tapo prioritetu. Žengdama prieštaringai vertinamą žingsnį, naujoji vyriausybė apėjo PiS dominuojamas priežiūros institucijas ir paskelbė TVP nemokiu bei paskyrė likvidatorius.
Vis dėlto, nors naujasis teisinis reguliavimas gali pasirodyti kontraversiškas, atsižvelgiant į neseną žiniasklaidos politizavimo istoriją, kitos Vakarų demokratijos pasitelkia panašius mechanizmus, kad apsaugotų svarbius sektorius nuo užsienio kišimosi. Kartu labiausiai stengiamasi išsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą.
Italijos vadinamosios „auksinės galios“ nuostatos suteikia vyriausybei įgaliojimus peržiūrėti ir galbūt blokuoti užsienio investicijas tuose sektoriuose, kurie laikomi strategiškai svarbiais nacionaliniams interesams. Į šią sritį patenka ir žiniasklaida, valstybei norint apsaugoti nacionalinį saugumą ir informacinį suverenumą. Ši sistema buvo sukurta 2012 m., į ją, laikui bėgant buvo įtrauktos įvairios svarbios pramonės šakos, tarp jų – ir žiniasklaida.
Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje (JK) susirūpinimas dėl užsienio subjektams priklausančios nuosavybės teisės paveikė diskusijas ir apie „Sky“ ir „21st Century Fox“ susijungimą 2017 m. Nors šis sandoris galiausiai žlugo dėl kitų priežasčių, JK pagal 2021 m. Nacionalinio saugumo ir investicijų aktą turėjo įgaliojimus blokuoti perėmimus tam tikruose sektoriuose, įskaitant žiniasklaidą.
Panaši tvarka galioja ir Jungtinėse Valstijose. Čia Užsienio investicijų komitetas (CFIUS) peržiūri užsienio investicijas, kurios galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Jos veiklos sritis apima susijungimus, įsigijimus ir investicijas, kurios galėtų suteikti užsienio subjektams JAV įmonių, susijusių su svarbiomis technologijomis, infrastruktūra arba jautriais duomenimis, kontrolę. Tai apima ir žiniasklaidos bendroves – ypač, jei sandoris galėtų paveikti svarbią infrastruktūrą arba būtų tvarkomi jautrūs asmeniniai duomenys.
Tačiau esama esminių skirtumų. CFIUS gali peržiūrėti ir rekomenduoti blokuoti arba koreguoti užsienio investicijas, o naujoji Lenkijos taisyklė, regis, yra skirta konkrečiai tam, kad būtų galima išvengti konkrečių subjektų nuosavybės teisės suteikimo užsienio investuotojams. Be to, CFIUS sistema leidžia proaktyviai peržiūrėti potencialius pavojus ir įsikišti atgaline tvarka, o Lenkijos klasifikavimas, atrodo, yra skirtas prevencijai.
Negana to, naujasis lenkiškas klasifikavimas nėra toks tvirtas, nes jis dar yra naujas. Tuo tarpu CFIUS peržiūros inicijuojamos tada, kai užsienio investicijos arba įsigijimai yra susiję su jautriais sektoriais arba kyla susirūpinimas dėl saugumo. Taip užtikrinama nuolatinė priežiūra, užuot susitelkus į konkrečias įmones arba sandorius.
Tam, kad būtų užtikrinta atitiktis tarptautinėms normoms, nustatytoms Europoje ir Šiaurės Amerikoje, D. Tuskas turės tesėti savo pažadą dėl skaidrumo ir nešališkumo.
Taigi, teoriškai ir iš principo, Lenkijos valdžios dabartiniai veiksmai atitinka platesnes Europos tendencijas, vyriausybėms stiprinant žiniasklaidos perėmimų priežiūrą, saugantis nuo dezinformacijos ir piktavališko kišimosi klausimus, saugant demokratines institucijas.
Tačiau tokį žingsnį lydi rizika. Lenkijoje anksčiau matytas žiniasklaidos politizavimas meta šešėlį ant naujos politikos. Kritikai nerimauja, kad vyriausybė gali piktnaudžiauti šiais įgaliojimais ir daryti įtaką nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms, taip pakenkiant principams, kuriuos šis reglamentavimas turėtų puoselėti.
Šio žingsnio sėkmė priklausys nuo jo skaidrumo ir įgyvendinimo. D. Tusko pažadai, jog procesai bus skaidrūs ir atviri, bus įvesti apeliaciniai mechanizmai, turės būti griežtai vykdomi. Žinoma, jei norima, išsaugoti ir padidinti visuomenės ir tarptautinį pasitikėjimą. Juk šis reglamentavimas, sėkmės atveju ir išvengus politizavimo pagundų, galėtų tapti pavyzdžiu sprendžiant su užsienio dezinformacija susijusius klausimus ir saugant žiniasklaidos nepriklausomybę.
Komentaras skelbiamas Eltai bendradarbiaujant su „Visegrad Insight“ ir „Res Publica Foundation“.
