Pirmiausia jis turės sudaryti ministrų kabinetą, kuris galėtų išgyventi balsavimą dėl nepasitikėjimo labai susiskaldžiusiame parlamente, kur jokia partija ar aljansas neturi daugumos, ir susitarti dėl 2025 m. biudžeto.
73 metų F. Bayrou vadovauja liberaliajai Demokratinio judėjimo (MoDem) partijai, E. Macrono centristinės jėgos sąjungininkei, bet jai nepriklausančiai.
E. Macronas susiduria su sudėtinga užduotimi, iškilusia po pirmalaikių parlamento rinkimų šią vasarą, kaip garantuoti vyriausybės stabilumą per balsavimą dėl nepasitikėjimo parlamente.
Po vasarą vykusių rinkimų kairiųjų Naujasis liaudies frontas (NFP), suburtas siekiant užkirsti kelią kraštutinių dešiniųjų atėjimui į valdžią, Nacionalinėje Asamblėjoje – parlamento žemuosiuose rūmuose – iškilo kaip didžiausias blokas.
NFP aljansą sudaro socialistai, komunistai ir žalieji, jų vadovai reikalavo, kad E. Macronas paskirtų ministrą pirmininką iš jų gretų. Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen, sėkmingai pasirodžiusi per rinkimus vasarą ir padėjusi nuversti vyriausybę, pastarosiose derybose nedalyvavo.
F. Bayrou pats tris kartus kandidatavo į prezidentus 2002, 2007 ir 2012 m., jis seniai buvo minimas kaip akivaizdus E. Macrono pasirinkimas vyriausybės vadovo poste. Vasarį F. Bayrou buvo išteisintas septynerius metus nagrinėtoje byloje dėl jo partijos nesąžiningo padėjėjų įdarbinimo parlamente, teisėjas grindė sprendimą abejonėmis.
2017 m. pradėjęs eiti prezidento pareigas E. Macronas paskyrė F. Bayrou teisingumo ministru, tačiau tais pačiais metais jis atsistatydino, kai prieš jį buvo pradėta teisminė byla, bet liko svarbiu sąjungininku. Jo išteisinimas atvėrė galimybę grįžti į vyriausybę.
Parlamentui gruodžio 4 d. nuvertus Michelį Barnier, F. Bayrou tapo šeštuoju per E. Macrono prezidentavimą ministru pirmininku, tačiau jo laukia sudėtingas kelias. Atsižvelgiant į Nacionalinės Asamblėjos sudėtį, nėra garantijos, kad F. Bayrou išsilaikys ilgiau nei pirmtakas, ėjęs pareigas tris mėnesius.
Socialistų partijos lyderis Olivier Faure'as, kurio partijos parama gali būti naudinga E. Macronui užtikrinant kitos vyriausybės stabilumą, trečiadienį pareiškė nepritariantis F. Bayrou paskyrimui, nes jis įkūnys „tęstinumą“.
F. Bayrou turės įveikti ir vis dar įtakingo buvusio dešiniojo sparno Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy priešiškumą. Pasak vieno šaltinio, N. Sarkozy „prioritetas yra bet kas, tik ne F. Bayrou“.
Sekmadienį N. Sarkozy netgi surengė su E. Macronu derybas Eliziejaus rūmuose, kad aiškiai išdėstytų savo poziciją. Pasak anonimiškumo prašiusio šaltinio, N. Sarkozy nekenčia F. Bayrou, priešiškumas siekia dar tuos laikus, kai jis 2012 m. pralaimėjo prezidento rinkimų pirmąjį ratą socialistui Francois Hollande'ui, kurį parėmė F. Bayrou.
F. Bayrou politinė karjera ilga ir įvairi, jis dirbo su buvusiais dešiniojo sparno prezidentais Valery Giscard‘u d'Estaing‘u ir Jacques'u Chiracu, 2012 m. palaikė F. Hollande'ą.
F. Bayrou yra praktikuojantis katalikas, drauge tvirtai pasisakantis už Prancūzijos pasaulietinę sistemą.
Jis liūdnai pagarsėjo per 2002 m. prezidento rinkimų kampaniją, kai sudavė antausį vaikui, mėginusiam įlįsti į jo kišenę. F. Bayrou gavo mažiau nei septynis procentus balsų ir iškrito iš kovos jau per pirmąjį ratą.
Šešių vaikų tėvas F. Bayrou taip pat yra XVI-XVII a. Prancūzijos karaliaus Henriko IV biografijos autorius.
