Pirmą kartą per daugiau kaip šešiasdešimt metų Nacionalinės asamblėjos žemieji rūmai nuvertė dabartinę vyriausybę, patvirtindami nepasitikėjimą, kurį pasiūlė kairieji.
M. Barnier iš posto greitai išstumtas po vasarą įvykusių pirmalaikių parlamento rinkimų, po kurių parlamentas liko pakibęs ant plauko, nes nė viena partija neturėjo bendros daugumos, o kraštutiniai dešinieji turėjo raktą į vyriausybės išlikimą.
Prezidentui Emmanueliui Macronui dabar, likus daugiau nei dvejiems metams iki prezidento kadencijos pabaigos, tenka nepavydėtina užduotis – išsirinkti perspektyvų įpėdinį.
Nacionalinė asamblėja svarstė griežtųjų kairiųjų pateiktą pasiūlymą, kilus priešpriešai dėl kitų metų griežto taupymo biudžeto, po to, kai premjeras pirmadienį be balsavimo prastūmė socialinės apsaugos finansavimo įstatymo projektą.
Pritariant kraštutiniams dešiniesiems, dauguma 331 parlamento nario 577 narių rūmuose balsavo už vyriausybės atstatydinimą.
Parlamento pirmininkė Yael Braun-Pivet patvirtino, kad M. Barnier dabar turės „pateikti atsistatydinimo pareiškimą“ E. Macronui, ir paskelbė, kad posėdis baigtas.
Antradienį E. Macronas apkaltino M. Le Pen kraštutinius dešiniuosius „nepakenčiamu cinizmu“ remiant šį pasiūlymą.
Per metus nuo praėjusios vasaros balsavimo negalima skelbti naujų rinkimų, todėl E. Macrono galimybės susiaurėjo.
Parlamento dešiniųjų deputatų vadovas Laurent'as Wauquiez'as sakė, kad kraštutiniams dešiniesiems ir kietiesiems kairiesiems tenka atsakomybė už balsavimą dėl nepasitikėjimo, kuris „panardins šalį į nestabilumą“.
E. Macrono nesėkmė
Kai kurie siūlė, kad E. Macronas pats turėtų atsistatydinti, kad išeitų iš aklavietės.
Tačiau E. Macronas atmetė šiuos raginimus, sakydamas, kad toks scenarijus prilygsta „politinei fikcijai“.
„Atvirai kalbant, ne jų nuopelnas kalbėti tokius dalykus“, – sakė E. Macronas per savo kelionę į Saudo Arabiją.
Kairiųjų pažiūrų parlamento narys Ericas Coquerelis sakė, kad pasiūlymas prieš M. Barnier nuskambėjo kaip „Emmanuelio Macrono mandato mirties nuosprendis“.
Rinkose tvyro nerimas, o Prancūzija ruošiasi viešojo sektoriaus streikams, nes gresia apkarpymai, dėl kurių bus uždarytos mokyklos ir nukentės oro ir geležinkelių transportas, todėl vis labiau jaučiama krizė.
Profesinės sąjungos paragino valstybės tarnautojus, įskaitant mokytojus ir oro eismo kontrolierius, ketvirtadienį streikuoti dėl atskirų išlaidų mažinimo priemonių, kurias šį rudenį pasiūlė atitinkamos ministerijos.
Tuo tarpu E. Macronas šeštadienį turėtų surengti svarbų tarptautinį renginį, kurio metu po 2019 m. gaisro vėl bus atidaryta Notre-Dame katedra, o tarp svečių bus ir Donaldas Trumpas, atvykęs į savo pirmąją užsienio kelionę nuo tada, kai buvo išrinktas naujuoju JAV prezidentu.
„Jo nesėkmė“, – tokia buvo kairiojo dienraščio ‚Liberation‘ pirmojo puslapio antraštė su E. Macrono, kurio kadencija truks iki 2027 m., nuotrauka.
„Sugriauta strategija“
Tačiau laikraštis „Le Monde“ redakciniame straipsnyje teigė, kad M. Le Pen žingsnis kelia pavojų, jog nuvertusi vyriausybę ji gali nuliūdinti savo šalininkus, pavyzdžiui, pensininkus ir verslo lyderius.
„Per kelias minutes ji sugriovė savo nuosekliai vykdytą normalizavimo strategiją“, – teigė dienraštis.
Kai kurie apžvalgininkai užsiminė, kad 56 m. M. Le Pen, nušalindama M. Barnier, siekia nuversti E. Macroną prieš jo kadencijos pabaigą.
M. Le Pen yra įsivėlusi į didelį atgarsį sukėlusį turto pasisavinimo teismo procesą. Jei kovo mėnesį ji bus pripažinta kalta, jai gali būti užkirstas kelias dalyvauti kituose Prancūzijos prezidento rinkimuose.
Tačiau jei E. Macronas atsistatydintų netrukus, rinkimus tektų skelbti per mėnesį, galbūt anksčiau nei bus paskelbtas nuosprendis jos byloje.
Kandidatų į premjero postą yra nedaug, tačiau galimi pretendentai yra lojalus gynybos ministras Sebastienas Lecornu ir E. Macrono sąjungininkas centristas Francois Bayrou.
Kairėje pusėje E. Macronas gali kreiptis į buvusį socialistų premjerą ir vidaus reikalų ministrą Bernard'ą Cazeneuve'ą, pretendavusį į šį postą rugsėjį.
E. Macronas ketina greitai paskirti naująjį premjerą, AFP sakė keli šaltiniai.
Tai buvo pirmas sėkmingas balsavimas dėl nepasitikėjimo nuo 1962 m., kai prezidento pareigas ėjo Šarlis de Golis, kai pralaimėjo Georges Pompidou vyriausybė.
Be to, M. Barnier vyriausybės gyvavimo trukmė yra trumpiausia iš visų administracijų nuo 1958 m., kai prasidėjo Penktosios respublikos valdymas.
