Ji taip pat tvirtino, kad karas su Ukraina būtų prasidėjęs anksčiau, jei 2008 m. nebūtų užblokavusi Kyjivo įstojimo į NATO.
A. Merkel vadovavo Vokietijai 16 metų. Ji buvo valdžioje finansų krizės, 2015 m. migrantų krizės ir, svarbiausia, 2014 m. Rusijos invazijos į Ukrainą metu.
Ar ji buvo pernelyg švelni Maskvos atžvilgiu? Per lėta padėti Kyjivui? Jei 2008 m. ji nebūtų užblokavusi Ukrainos narystės NATO, ar dabar ten vyktų karas?
Kalbėdama su BBC Berlyne, A. Merkel tvirtai gynė savo valdymo laikotarpį.
Ji sakė mananti, kad karas Ukrainoje būtų prasidėjęs anksčiau ir greičiausiai būtų buvęs dar baisesnis, jei Kyjivas 2008 m. būtų pradėjęs siekti narystės NATO.
„Karinio konflikto būtume sulaukę dar anksčiau. Man buvo visiškai aišku, kad prezidentas (Vladimiras) Putinas nebūtų ramiai stovėjęs ir žiūrėjęs, kaip Ukraina prisijungia prie NATO. Ir tada Ukraina kaip šalis tikrai nebūtų buvusi taip pasiruošusi, kaip 2022 m. vasario mėn.“, – sakė ji.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su tuo nesutinka. Jis A. Merkel sprendimą dėl NATO, kurį palaikė tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, vadina akivaizdžiu „klaidingu apskaičiavimu“, kuris padrąsino Rusiją.
Retame interviu nuo tada, kai prieš trejus metus pasitraukė iš politikos, A. Merkel išreiškė susirūpinimą dėl atsinaujinusių V. Putino grasinimų panaudoti branduolinį ginklą.
Per du dešimtmečius abu lyderiai gerai pažino vienas kitą.
„Turime padaryti viską, kas įmanoma, kad užkirstume kelią branduolinio ginklo panaudojimui“, – sakė buvusi Vokietijos kanclerė.
„Laimei, prieš kurį laiką apie tai kalbėjo ir Kinija. Neturėtume būti paralyžiuoti baimės, tačiau taip pat turime pripažinti, kad Rusija yra didžiausia arba kartu su JAV viena iš dviejų didžiausių branduolinių galybių pasaulyje. – BBC sakė A. Merkel. – Potencialas yra bauginantis.“
Nepaisant to, kad didžiąją savo kadencijos dalį A. Merkel džiaugėsi aukštais populiarumo reitingais, dabar ji turi gintis nuo kritikos.
Ji ką tik išleido savo memuarus „Laisvė“.
Ji sako, kad padarė viską, kas nuo jos priklausė, kad užtikrintų taikius bendradarbiavimo su Rusija būdus. Iš tikrųjų V. Putinas pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą praėjus vos keliems mėnesiams po jos pasitraukimo iš posto. Tai paskatino Europą iš esmės peržiūrėti energetikos politiką, diplomatiją su Rusija ir migracijos politiką, kuri, valdant A. Merkel, buvo tapusi norma.
Vadovaudama didžiausiai Europos ekonomikai, ji buvo, kaip sako buvęs Italijos premjeras Matteo Renzi, faktinė Europos vadovė – „Europos Sąjungos viršininkė“.
„Ar prisimenate, kai [buvęs JAV valstybės sekretorius] Henry'is Kissingeris sakydavo: „Koks yra Europos telefono numeris?“, – sakė M. Renzi. – Mano atsakymas buvo: aišku, kad Angelos Merkel mobiliojo telefono numeris.“
Jis pridūrė, kad vertinant A. Merkel palikimą – dėl Rusijos ir kitų dalykų – svarbu prisiminti to meto normas.
„Negalima užsipulti Angelos dėl santykių su Rusija, – sakė jis. – 2005, 2006 m. tai buvo visų Europoje, ne tik Angelos Merkel tikslas.“
Valdant A. Merkel, Vokietija ir jos energetikai imli stambioji pramonė tapo priklausoma nuo Maskvos. Vokietija nutiesė du dujotiekius, tiesiogiai sujungtus su Rusija.
Prezidentas V. Zelenskis tas pigias dujas apibūdino kaip geopolitinį Kremliaus įrankį.
A. Merkel BBC pasakojo, kad ji turėjo du motyvus tiekiant dujotiekius: Vokietijos verslo interesai, bet ir taikių ryšių su Rusija palaikymas.
Kolegos ES ir NATO nariai Rytų Europoje su ja griežtai nesutiko.
Lenkijos parlamento narys Radoslawas Fogielis teigė, kad Vokietijos dujų pinigai pildė Rusijos karo kasą – jais buvo finansuojama invazija į Ukrainą.
A. Merkel tvirtina bandžiusi pažaboti Rusijos išpuolius prieš Ukrainą pasitelkdama diplomatiją ir derybas, kurios, kaip ji pripažįsta, galiausiai nepavyko.
Nuo sankcijų Rusijos energetikai neproporcingai nukentėjo Vokietijos pramonė. Priversta ieškoti kitų tiekėjų, šalis dabar perka brangias suskystintas gamtines dujas. Verslo atstovai sako, kad juos žlugdo išlaidos.
Pasak A. Merkel, nauja Europos santykių su Rusija era „deja“ prasidėjo po visiškos invazijos į Ukrainą.
Pirmadienį Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir Prancūzijos gynybos ministrai susitiko aptarti blogėjančią padėtį Ukrainos fronte.
70-metė A. Merkel dabar turi ginti savo palikimą ir kitose srityse.
2015 m. migracijos krizė, kai ji garsiai atvėrė Vokietijos duris daugiau kaip milijonui prieglobsčio prašytojų, tikriausiai buvo lemiamas momentas jos kadencijos metu. Vieni jos nekentė, kiti sveikino. JAV prezidentas Barackas Obama gyrė ją kaip drąsią ir moralią lyderę.
Tačiau kritikai kaltino ją, kad ji įkvėpė gyvybės tuo metu beveik nereikalingai kraštutinių dešiniųjų partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Dabar ji Vokietijos viešosios nuomonės apklausose užima antrąją vietą prieš kitų metų pradžioje vyksiančius pirmalaikius visuotinius rinkimus. Pagrindinis AfD politinis šūkis – griežtas nusistatymas prieš migrantus.
A. Merkel pripažįsta, kad AfD pasiekė didelių laimėjimų, tačiau ji nesigaili dėl savo politinių sprendimų.
Dėl prielaidų, kad jos 2015 m. politika padėjo paskatinti antiimigracines ir kraštutinių dešiniųjų partijas ir kitur, įskaitant Nyderlandus, Lenkiją ir Prancūziją, po to, kai ji bandė nustatyti migrantų kvotas visose ES šalyse, A. Merkel sako, kad ji negali būti atsakinga už visą Europą.
Vienintelis būdas kovoti su kraštutiniais dešiniaisiais – sustabdyti nelegalią migraciją, teigė ji.
Ji ragina Europos vadovus daugiau investuoti į Afrikos šalis, kad jose pagerėtų gyvenimo lygis ir mažiau žmonių būtų linkę palikti savo namus. Tačiau Europos ekonomika vangi, o rinkėjai nerimauja dėl pragyvenimo išlaidų, vyriausybės sako, kad pinigų yra nedaug.
Atrodė, kad A. Merkel savo šaliai ir jos ekonominiams interesams teikė pirmenybę, kai reikėjo pirkti Rusijos energiją arba per euro zonos krizę – kai pietinės ES šalys kaltino ją, kad ji, siekdama išgelbėti Vokietijos bankus ir įmones, prispaudė jas griežtomis taupymo priemonėmis.
Tačiau net ir namuose, Vokietijoje, ji dabar kaltinama tuo, kad tiesiog „suvaldė“ vieną po kitos sekusias krizes ir nesiėmė plataus masto, galbūt skausmingų reformų, kad užtikrintų savo šalies ir ES ateitį. Kai kas Vokietiją dabar vadina „Europos ligoniu“.
Kadaise buvusi pasaulinio masto eksporto galiūnė, jos ekonomika svyruoja vos ne ties recesijos riba. Rinkėjai skundžiasi, kad ji neinvestavo į kelius, geležinkelius ir skaitmeninimą, o stengėsi išlaikyti subalansuotą biudžetą.
Valdant A. Merkel, Vokietija tapo priklausoma ne tik nuo Rusijos energetikos, bet ir nuo Kinijos bei JAV prekybos. Šie sprendimai neatlaikė laiko išbandymo.
Donaldas Trumpas, sausį grįšiantis į Baltuosius rūmus, grasina taikyti baudžiamuosius importo muitus.
A. Merkel turi keletą minčių nervingiems Europos lyderiams, susidūrusiems su „Trumpu 2.0“.
Jo pirmoji kadencija pasižymėjo pykčiu ant Europos, ypač Vokietijos, dėl mažų išlaidų gynybai ir prekybos deficito. Šie nepasitenkinimai Europa nepasikeitė.
Kokie Merkel patarimai, kaip su juo susidoroti?
„Labai svarbu žinoti, kokie yra jūsų prioritetai, aiškiai juos pateikti ir neišsigąsti, nes Donaldas Trumpas gali būti labai atviras, – sakė ji. – Jis labai aiškiai išreiškia savo nuomonę. Ir jei tai darai, atsiranda tam tikra abipusė pagarba. Bet kokiu atveju, tokia buvo mano patirtis.“
Tačiau Europos lyderiai, susiduriantys su JAV, Kinija ir Rusija, baiminasi – tikriausiai labiau nei A. Merkel laikais. Ekonomika yra vangi, rinkėjai nepatenkinti, tradicinę politiką spaudžia kraštutiniai dešinieji ir kraštutiniai kairieji. Kinija ir Rusija nusiteikusios agresyviau, o Vakarai pasaulio arenoje yra silpnesni. Artimuosiuose Rytuose ir Europoje verda karai, o D. Trumpas, atrodo, mažiau suinteresuotas stiprinti Europos saugumą.
Galbūt todėl A. Merkel sako, kad šiomis dienomis, kai gerai pažįstami pasaulio lyderiai skambina jai ir prašo patarimo, ji mielai atsiliepia.
Bet paklausta, ar jai trūksta visos tos valdžios ir politikos, ji greitai atsakė: „Ne, visai ne.“
Parengta pagal BBC inf.
