Tokia sistema vadinama Rinkikų kolegija.
Per visą JAV istoriją šalyje įvyko 59 rinkimai, įskaitant pirmuosius, kuriuos 1789 m. laimėjo George‘as Washingtonas. Visi, išskyrus penkerius (iš kurių dveji įvyko šį šimtmetį) rinkimai buvo laimėti, prezidentui surinkus tiek balsuotojų, tiek Rinkikų kolegijos balsų daugumą.
2000 m. Demokratų partijos kandidatas Alas Gore‘as visoje šalyje surinko 543 895 balsais daugiau nei respublikonas George‘as W Bushas. Tačiau daug ginčų sukėlusioje kovoje, galiausiai pasibaigusioje Aukščiausiajame Teisme, teisėjai nusprendė nutraukti balsų perskaičiavimą, 25 tuometinių Floridos rinkikų balsus atiduodami G. Bushui.
Dėl to G. Bushas perkopė 270 rinkikų balsų kartelę ir laimėjo prezidento rinkimus.
2016 m., kai prezidentu tapo Donaldas Trumpas, Hillary Clinton užsitikrino dar didesnę liaudies balsų persvarą – už ją visoje šalyje balsavo 2,9 mln. rinkėjų daugiau nei už jos varžovą. Tačiau D. Trumpas surinko 304 rinkikų balsus ir laimėjo rinkimus prieš 227 balsus surinkusią H. Clinton.
Rinkikų balsams pasiskirsčius po lygiai, rinkimų rezultatą lemia naujai išrinkti Atstovų rūmai.
Kaip veikia rinkikų balsavimas
Kiekvienai valstijai skiriama tiek rinkikų, kiek Kongrese ji turi atstovų. Tai reiškia, kad rinkikų iš viso yra 538: 435 atstovai ir 100 senatorių, be to, dar tris rinkikus turi Kolumbijos apygarda. Vadinasi, prezidento rinkimus laimi kandidatas, surinkęs ne mažiau nei 270 rinkikų balsų.
48 valstijose daugiausiai balsų surinkusiam kandidatui, nepriklausomai nuo tokių balsų persvaros, automatiškai atitenka ir atitinkamos valstijos rinkikų balsai. Meine ir Nebraskoje viskas yra kitaip, nes šiose valstijose rinkikų balsai skiriami pagal atskiras kongreso apygardas.
Kai kurie kritikai Rinkikų kolegiją laiko atgyvena ir norėtų ją pakeisti visuotiniu nacionaliniu balsavimu.
Jų teigimu, Rinkikų kolegija – tai pasityčiojimas iš šalies liaupsinamos „vieno asmens, vieno balso“ sistemos. Be to, kandidatai rinkiminės kampanijos metu verčiami daugiausiai dėmesio skirti vos kelioms neapsisprendusioms valstijoms, galinčioms balsuoti tiek už vieną, tiek už kitą kandidatą, tuo tarpu didžioji dalis likusių balsuotųjų tarytum stebi rinkimus iš šalies.
Tačiau šios sistemos gynėjai aiškina, kad jei prezidentas būtų renkamas visuotinio balsavimo būdu, viskas būtų priešingai – kandidatai daugiausiai dėmesio skirtų didžiosioms valstijoms, pavyzdžiui, Kalifornijai, Teksasui ir Niujorkui, o stebėtojais taptų rinkėjai iš mažesniųjų valstijų.
