Kadangi daugybė karių žuvo, buvo sužeisti arba išsekę, Ukrainos vyriausybė suintensyvino pastangas mobilizuoti daugiau vyrų.
Gegužės mėn. priimtame naujame įstatyme reikalaujama, kad kiekvienas 25–60 metų vyras elektroninėje duomenų bazėje įrašytų savo duomenis, kad galėtų būti pašauktas į kariuomenę. Karo prievolės pareigūnai medžioja tuos, kurie vengia užsiregistruoti, todėl vis daugiau vyrų, kurie nenori tarnauti, slepiasi.
Tania, žiūrėdama į Juodąją jūrą pietiniame Odesos mieste, tyliai sumurmėjo, kad supranta, kodėl jos draugai ir šeima nenori kovoti.
Jos tėvas spalio mėnesį žuvo fronto linijoje per atkaklų mūšį dėl Avdijivkos, o dabar 24 metų mergina bijo, kad jos naujasis vyras bus pašauktas į kariuomenę. „Nenoriu, kad mano šeimai tai nutiktų antrą kartą“, – sakė ji.
Praėjus daugiau nei dvejiems karo metams, beveik visi pažįsta ką nors, kas žuvo. Iš fronto plūsta niūrios žinios apie tai, kad Ukrainos karių skaičius ir ginkluotė yra gerokai mažesni.
Telefonu tokias istorijas papasakojo 15-metų pažįstamas bei artimas poros draugas Maksimas. Tarp žuvusiųjų yra apie tuzinas jo draugų bei pažįstamų.
„Ukrainoje yra daugiau nei milijonas policininkų, kodėl turėčiau kovoti, kai jie to nedaro?“ – sakė jis.
Maksimas, turintis mažametę dukrą ir septintą mėnesį nėščią žmoną, sakė, kad jam gaila praleisti vestuves, bet jis bijojo būti pagautas šaukiamosios tarnybos pareigūnų, kuriuos jis prilygino „banditams“.
Mobilizacijos būriai turi bauginančią reputaciją, ypač Odesoje, nes išlaipina žmones iš autobusų ir traukinių stočių ir gabena juos tiesiai į šaukimo centrus.
Tiems, kurie vengia šaukimo į kariuomenę, viešasis transportas dabar yra draudžiamas. Taip pat restoranai, prekybos centrai ir savaitgalio išvykos į parką pažaisti futbolo.
„Jaučiuosi tarsi kalėjime“, – sakė Maksimas.
Antradienio rytą į Odesos pagrindinę geležinkelio stotį atvyko keliolika karo prievolės pareigūnų, vadovaujamų patyrusio veterano jūreivio Anatolijaus ir jo jaunesnio, raumeningesnio kolegos Oleksijaus. Jie vaikščiojo po kiemą ir stabdė tarnybinio amžiaus vyrus, kad patikrintų, ar jie yra užregistruoti duomenų bazėje.
Tačiau gerai nusiteikusiai porai sunkiai sekėsi rasti tinkamų vyrų. Dauguma jų buvo arba per jauni, arba gavo kokią nors išimtį. Po poros valandų Anatolijus pripažino, kad labai tikėtina, jog vyrai nuo jų slapstosi.
„Kai kurie žmonės nuo mūsų bėga. Taip nutinka gana dažnai, – sakė jis. – Kiti reaguoja gana agresyviai. Nemanau, kad šie žmonės buvo gerai auklėjami“.
Už kampo esančiame šaukimo centre prie durų priklijuotas optimistiškai nuteikiantis raštelis būsimiems naujokams pranešė, kad tie, kurie atvyko savo noru, gali išvengti eilių. Tačiau eilių nebuvo. Vienišas vyriškis sėdėjo ir laukė, kol prie jo kažkas prieis.
Kai paklausiau, ar jis čia atvyko savo noru, jis pasakė, kad tą rytą buvo „pagrobtas“ ir atvežtas prieš savo valią.
„Pareigūnai mane apsupo, kad negalėčiau pabėgti, – sukrėstas mikčiojo jis. – Esu sugniuždytas.“
Vienas iš centro pareigūnų Vladas pripažino, kad šiomis dienomis beveik nebeliko savanorių. Pasivadinęs šaukiniu „Hora“, Vladas kovėsi kai kuriuose nuožmiausiuose mūšiuose rytinėje Donbaso fronto linijoje, kol į galvą, krūtinę ir kojas pataikė artilerijos šrapnelis.
Jis nesugebėjo nuslėpti savo paniekos tiems, kurie slepiasi. „Kaip man tai pasakyti nenusikeikus?“ – garsiai paklausė jis.
„Aš nelaikau jų vyrais. Ko jie laukia? Jei pritrūksime vyrų, priešas ateis į jų namus, išprievartaus jų moteris ir nužudys vaikus.“ Vladas pats iš arti matė šiuos baisius įrodymus.
Naujausias šaukimo į kariuomenę vajus visuomenėje atvėrė nemalonius nesutarimus ne tik tarp tarnaujančiųjų ir vengiančiųjų šaukimo, bet ir tarp moterų, iš kurių kai kurių partneriai tarnauja fronte, o kitos slepia savo vaikinus namuose.
Mobilizacijos tema įsiterpia beveik į kiekvieną pokalbį, kuris neretai tampa aršus. Praėjusį mėnesį kažkas metė sprogmenį į vieno pareigūno, atsakingo už šaukimą į kariuomenę, namų sodą.
Tarp vyrų, nusprendusių neiti į kariuomenę, jaučiamas stulbinantis nepasitikėjimas. Jie nepasitiki karininkais, nes paaiškėjo, kad kai kurie jų ėmė kyšius, kad padėtų vyrams pabėgti iš šalies. Jie taip pat netiki, kad bus tinkamai apmokyti.
Odesos priemiestyje Vova nedrąsiai pasirodė prie savo daugiabučio namo durų, naudodamasis savo septynmete dukra tarsi skydu. IT inžinierius be jos neišeina iš namų, nes žino, kad pareigūnai negalės jo išvežti, jei jie bus kartu.
Praėjusiais metais, kai jis važiavo į darbą, kariškiai, kaip jis sakė, grasindami ginklu liepė jam išlipti iš autobuso ir nuvežė į karo prievolės centrą. Jis įtikino pareigūnus paleisti jį paimti kai kurių dokumentų, bet prisiekė sau, kad niekada negrįš.
„Nesu kariškis, niekada nelaikiau ginklo, nemanau, kad galiu būti naudingas fronto linijoje“, – sakė jis.
Paskui jis išvardijo tą patį priežasčių sąrašą, kaip ir kiekvienas mūsų kalbintas šaukimo į kariuomenę vengiantis asmuo – šeima, kurią reikia išlaikyti, koks nors nedidelis sveikatos negalavimas ir atkaklus pareiškimas, kuriame teigiama, kad jis siunčia humanitarinę pagalbą kariams.
Tačiau po šiais pasiteisinimais visada slypi ta pati baimė, kad po kelių savaičių nuo registracijos šie vyrai atsidurs kaip patrankų mėsa fronto linijoje, kuri, jų akimis žiūrint, nejuda. Ir taip yra nepaisant naujausių vyriausybės bandymų suteikti naujokams galimybę spręsti, į kokius dalinius ir kokius vaidmenis jie bus paskirti.
Kalbantis su šiais vyrais jaučiamas tam tikras nesusikalbėjimas. Jie tikisi Ukrainos pergalės, tik tokios, kurioje jie nedalyvaus.
„Didžiuojuosi, kad daugelis vyrų priėmė drąsų sprendimą vykti į fronto liniją, – sakė Vova. – Jie iš tiesų yra geriausi mūsų šalies žmonės.“
Miške už Kijevo esančioje šauktinių mokymo stovykloje jos vadas Hennadijus Sincovas sunkiai atsiduso, prižiūrėdamas, kaip vyrai su kastuvais kasa duobes.
„Tai gali atrodyti banalus darbas, bet jis toks pat svarbus, kaip ir gebėjimas šaudyti iš artilerijos, – sakė jis. – Tai gali išgelbėti jų gyvybes“.
H. Sincovas, revoliucinės dvasios patriotas savanoris, prižiūri privalomą 34 dienų mokymo programą, kurią visi šauktiniai turi baigti prieš išsiunčiant juos į karinius dalinius. Jis ne kartą pabrėžė, kad šie vyrai nebus iš karto siunčiami į fronto liniją ir kad po to vyks tolesni mokymai.
Per pertraukėlę tarp mokymų H. Sincovo šauktinių būrys sėdėjo rūkydami ir juokaudami. Tai buvo negausi, daugiausia keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių grupė – kiaulių augintojas, sandėlio vedėjas ir statybininkas – kurie prisipažino, kad nenorėtų ten būti. Tačiau šie vyrai taip pat nenorėjo likusią karo dalį praleisti slapstydamiesi.
Vienas iš jų, Oleksandras, jau pasirinko dronų piloto profesiją. „Aš labai bijau, man visa tai nauja, bet turiu tai padaryti“, – sakė jis.
Tačiau 33 metų tramvajų inžinierius nesmerkė nusprendusiųjų slėptis. „Aš padariau savo pasirinkimą, jie gali padaryti savo“, – gūžtelėjo pečiais jis.
H. Sincovą neramino tai, kokie nemotyvuoti buvo naujieji atvykėliai. Nepaisant kasdienių priminimų apie karą – oro pavojaus sirenų ir nuolatinių elektros energijos tiekimo nutraukimų – jis mano, kad karo grėsmė tapo pernelyg tolima tiems, kurie gyvena santykinai saugiuose miestuose, tokiuose kaip Odesa ir Kijevas, ir baiminasi, kad prireiks dar vieno didelio Rusijos puolimo, kuris paskatintų Ukrainos šaukimo vengiančius asmenis imtis veiksmų.
„Tada vėl pamatysime žmones, ieškančius ginklų ir stovinčius eilėse prie šaukimo centrų“, – sakė jis.
Parengta pagal BBC inf.
