Žudynės truko 100 dienų, kol 1994 m. liepą Ruandos patriotinio fronto (RPF) sukilėlių milicija užėmė Kigalį. Daugiausia nužudyta tutsių, taip pat aukomis tapo ir nuosaikių pažiūrų hutai.
Balandžio 7 d., t. y. tą dieną, kai hutų kovotojai 1994 m. pradėjo žudynes, prezidentas Paulis Kagamė tradiciškai uždegė atminimo ugnį Kigalio genocido memoriale. Manoma, kad jame palaidota daugiau kaip 250 tūkst. aukų.
Grojant kariuomenės orkestrui, P. Kagamė padėjo vainikus ant masinių kapų. Jį lydėjo užsienio svečiai – kelių Afrikos valstybių vadovai ir buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas, kuris genocidą pavadino didžiausia savo administracijos nesėkme.
„Ruanda buvo visiškai pažeminta mūsų praradimo masto. O pamokos, kurias išmokome, yra išraižytos krauju“, -–kalbėjo P. Kagamė Kigalyje per iškilmingą ceremoniją.
„Tarptautinė bendruomenė nuvylė mus visus – iš paniekos ar bailumo“, – sakė jis.
Dėl nesugebėjimo sustabdyti žudynių tarptautinę bendruomenę tebelydi gėdos šleifas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sekmadienį turėtų paskelbti pranešimą, kuriame teigiama, kad Prancūzija ir jos Vakarų bei Afrikos sąjungininkės „galėjo sustabdyti“ kraujo liejimą, bet joms pritrūko valios tai padaryti.
P. Kagamė taip pat pasakys kalbą sostinės 10 000 vietų arenoje, kurioje vėliau Ruandos gyventojai degs žvakes ir melsis už nužudytuosius.
Sekmadienio renginiais prasidėjo savaitę truksiantis nacionalinis gedulas: Ruandoje faktiškai sustojo gyvenimas, o nacionalinės vėliavos buvo nuleistos iki pusės stiebo.
Viešose vietose ir per radiją nebus leidžiama muzika, o per televiziją bus draudžiama transliuoti sporto renginius ir filmus, nebent jie būtų susiję su „Kwibuka (Atminimas) 30“.
Jungtinės Tautos (JT) ir Afrikos Sąjunga taip pat surengs minėjimus.
Žudynių pamiršti negalima, pareiškė buvęs Čekijos diplomatas Karelas Kovanda, kuris buvo pirmasis JT ambasadorius, viešai pavadinęs 1994 m. įvykius genocidu praėjus beveik mėnesiui nuo žudynių pradžios.
„Puslapio negalima užversti“, – sakė jis interviu AFP Kigalyje ir paragino siekti užtikrinti, kad „genocidas nenugrimztų į užmarštį“.
1994 m. balandžio 6 d. naktį virš Kigalio buvo numuštas hutų prezidento Juvenalio Habyarimanos lėktuvas. Žuvus prezidentui šalyje pradėjo siautėti hutų ekstremistai ir „Interahamwe“ grupuotė.
Jų aukos buvo šaudomos, mušamos arba kapojamos, o žudynes skatino per televiziją ir radiją transliuojama žiauri prieš tutsius nukreipta propaganda. JT duomenimis, buvo išprievartauta mažiausiai 250 tūkst. moterų. Kasmet šalyje randama naujų masinių kapaviečių.
Pasak Ruandos, šimtai įtariamųjų genocidu tebėra laisvėje, taip pat ir kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Ugandoje. Tik 28 asmenys buvo išduoti Ruandai kitų pasaulio šalių.
2002 m. Ruanda įsteigė bendruomenių tribunolus, kuriuose aukos išklausydavo juos persekiojusių asmenų „prisipažinimus“, tačiau žmogaus teisių organizacijos sergėtojai teigė, kad šioje sistemoje taip pat būta neteisybės ir klaidų.
Šiandien Ruandos asmens tapatybės kortelėse nenurodoma, ar asmuo yra hutų, ar tutsių tautybės. Vidurinėse mokyklose apie genocidą mokoma pagal griežtai kontroliuojamą mokymo programą.
