„Bėgdami nuo karo ar represijų, šie migrantai kartu pakeitė šio lėto viduramžių miesto, kuriame gyvena 600 000 žmonių, ekonomiką ir kultūrinę struktūrą, sustiprindami Lietuvos, kaip mažai tikėtino demokratijos bastiono, įvaizdį“, – rašo teksto autoriai Anatolijus Kurmanajevas, Alina Lobzina ir Tomas Dapkus.
Pasakojama, kad Vilniuje ištremti Rusijos žurnalistai įkūrė studijas, kad galėtų transliuoti naujienas milijonams tėvynainių per „YouTube“. Šimtai rusų aktyvistų išsinuomojo biurus, kuriuose kataloguoja Kremliaus žmogaus teisių pažeidimus, o ištremti rusų muzikantai įrašė naujus albumus, skirtus klausytojams namuose.
Publikacijoje užsimenama apie Aleksėjaus Navalno pagerbimą, kuris, pasak autorių, atkreipė dėmesį į nelengvus santykius tarp Vilniaus rusakalbių diasporos ir juos priimančių lietuvių. Teigiama, kad kai kurie Lietuvos gyventojai nerimauja, kad šios migracijos ekonominė ir diplomatinė nauda buvo pasiekta didėjančios rusifikacijos kaina mažoje šalyje, kuri sovietų okupacijos metais visomis išgalėmis stengėsi išsaugoti savo kalbą ir kultūrą.
Kaip pavyzdys pasitelkiamas paminklas sovietinės okupacijos aukoms, prie kurio po A. Navalno šalininkai padėjo gėlių. Tekste teigiama, kad kai kuriems vilniečiams šis gestas uzurpavo jų tėvynainių kančių Sovietų Sąjungoje atminimą. Tuo laikotarpiu apie 200 000 lietuvių buvo ištremti į gulagus arba jiems buvo įvykdyta mirties bausmė už tai, kad pakėlė ginklą prieš okupantus.
„Rusų kalba vėl yra visur, – „The New York Times“ cituoja Vilniaus universiteto kalbininką, buvusį Lietuvos kultūros ministrą Darių Kuolį. – Kai kuriems lietuviams tai sukėlė kultūrinį šoką.“
D. Kuolys pastebėjo, kad karas Ukrainoje privertė Lietuvos visuomenę ieškoti pusiausvyros tarp tolerancijos tradicijų palaikymo ir kultūros išsaugojimo.
Tuo metu autoriai pabrėžia, kad Lietuvos vyriausybė, prasidėjus karui Ukrainoje, uždariusi savo sienas daugumai rusų, toliau išduodavo humanitarines vizas demokratiją gerbiantiems rusams.
„Dėl šios selektyvios politikos Vilniuje susiformavo išsilavinusių, politiškai angažuotų ir dažnai pasiturinčių Rusijos piliečių bendruomenė, kuri padarė didelę įtaką miestui“, – rašoma tekste.
Rusų tremtiniai dienraščiui pasakojo, kad aplink barokinius ir gotikinius Vilniaus senamiesčio pastatus sukūrė miniatiūrinę demokratinės Rusijos versiją.
„Taip galėtų atrodyti Rusija be V. Putino“, – aiškino Anastasija Ševčenko, opozicijos aktyvistė iš pietinio Rostovo prie Dono miesto, atvykusi į Vilnių po dvejus metus trukusio namų arešto.
Pasakojama, kad be A. Navalno organizacijos, persikėlusios į Vilnių 2021 m., dauguma rusų tremtinių Vilniuje susibūrė į bendruomenę, padedančią jiems susidoroti su tremties skausmu ir keistis idėjomis.
„Kai vaikštai mieste, supranti, kad nesi vienas, ir tai labai svarbu“, – džiaugiasi Aleksandras Pliuščevas, kuris veda „Pusryčių šou“, vieną iš žiūrimiausių nepriklausomų Rusijos naujienų laidų iš Vilniaus.
„Dėl nedidelio Vilniaus ploto ir žymių rusų tremtinių susitelkimo pasiturinčiuose centriniuose rajonuose susiklostė situacijos, kartais primenančios scenas iš Antono Čechovo apsakymų“, – sostinės rusų tremtinių kasdienybę apibūdina teksto autoriai.
Ne visi Rusijos aktyvistai lengvai prisitaikė prie gyvenimo tremtyje, teigiama tekste. Daugelis jų buvo priversti skubiai bėgti iš Rusijos, palikdami turtą ir tikslo jausmą, kurį suteikė jų darbas. Dauguma apklaustų tremtinių teigia, kad didžiausią nerimą jiems kelia likę giminaičiai, kurie, kaip jie baiminasi, gali tapti valdžios taikiniu keršijant už jų veiklą.
Šis nerimas dar labiau padidėjo po A. Navalno, kuris daugeliui tremtyje gyvenančių rusų buvo didžiausia – galbūt vienintelė – politinių pokyčių viltis, mirties.
„Aš kenčiu, man skauda, nežinau, ką sakyti, kai dukra manęs klausia: „Mama, ką dabar darysime“, – „The New York Times“ atviravo Violetta Grudina, buvusi A. Navalno provincijos organizatorė, kuri į Vilnių atvyko prasidėjus karui. Pasak jos, ukrainiečiai yra didžiausios karo aukos, „bet mes taip pat mokame jo kainą“.
Pabrėžiama, kad daugelis atvykėlių kaip pagrindinę kalbą vartoja rusų kalbą, taip sukurdami sudėtingą kultūrinį galvosūkį tarp skirtingų Vilniaus etninių bendruomenių, kurias sieja bendra istorija, bet skiria abipusės istorinės nuoskaudos. Kai kurie rusų tremtiniai, pavyzdžiui, popmuzikos atlikėja Liza Gyrdymova, žinoma kaip Monetočka, ir politinė aktyvistė Anastasija Ševčenko, „The New York Times“ patikino, kad mokosi lietuvių kalbos ir bando integruotis į savo priimtą šalį.
Tačiau dėl to, kad rusų tremtiniai daugiausia dėmesio skiria politinei kovai Rusijoje, dauguma jų neturi nei laiko, nei paskatų gilinti ryšius su juos priėmusia šalimi, teigiama tekste.
„Lietuvos valdžios institucijos ir piliečiai stebi žymių rusų antplūdį su smalsumo ir įtarumo mišiniu. Kai kurie juos vadino baltaisiais rusais – tai sarkastiška užuomina į prieš šimtmetį žlugusį tradicinio Rusijos elito vadovaujamą judėjimą prieš sovietų valdžią“, – pažymima publikacijoje.
Rusakalbių migracija į miestą sukėlė ypač karštas vietines diskusijas dėl švietimo, rašo „The New York Times“. Vilniuje 14 sovietmečiu veikusių mokyklų rusų kalba dabar mokosi apie 11 500 mokinių – per pastaruosius trejus metus jų padaugėjo 20 proc., o tai, pasak dienraščio kalbintų pareigūnų, kelia nerimą tautai, kurios tautinė tapatybė ilgą laiką buvo grindžiama lietuvių kalba.
Vilniaus vicemeras Arūnas Šileris nurodė, kad baiminasi, jog ši tendencija sukurs naują Lietuvos gyventojų, kalbančių tik rusiškai, kartą, atskirsiančią juos nuo platesnės visuomenės ir darančią juos imlesnius V. Putino ir Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos revizionistinei retorikai.
„Jie nesuvokia Lietuvos kaip savo tėvynės, – „The New York Times“ aiškino A. Šileris. – Ir tai kelia grėsmę.“
