Būtent reaguodamas į šį sąmoningą bandymą sunaikinti kalbą, jaunas lenkų teisininkas Rafaelis Lemkinas suprato, kad reikia naujo teisinio termino, kuriuo būtų galima be užuolankų apibūdinti žiauriausią nusikaltimą istorijoje, kuris, Jungtinių Tautų žodžiais tariant, „sukrečia žmonijos sąžinę“. Jo pasiūlytas terminas, kurį priėmė tarptautinė bendruomenė, buvo genocido nusikaltimas.
Šokiruoja tai, kad, dar egzistuojant gyvai tų žiaurumų, dėl kurių atsirado genocido terminas, atminčiai, mes jau spėjome tapti ciniško bandymo iškreipti šio žodžio reikšmę liudininkais. Neseniai Tarptautiniam Teisingumo Teismui pateiktas prašymas, kuriame Izraelis kaltinamas genocido vykdymu, yra būtent toks bandymas.
Terminas „genocidas“ iš tiesų yra susijęs su dabartiniu konfliktu. Spalio 7 d. „Hamas“ įvykdyti žodžiais sunkiai apibūdinami žiaurumai, įskaitant nukankintus, išprievartautus, suluošintus, nužudytus 1200 izraeliečių bei dar 240 įkaitais paimtų žmonių buvo veiksmai, atlikti siekiant genocidinių tikslų.
„Hamas“, kurios chartijoje be užuolankų raginama visur žudyti žydus, ne tik šventė kiekvienos aukos mirtį. Teroristinė grupuotė džiūgaudama filmavo ir platino šokiruojančius vaizdus bei planavo skverbtis gilyn į Izraelio teritoriją ir žudyti visus, pasitaikiusius kelyje. Po spalio 7-osios „Hamas“ lyderiai išdidžiai tvirtino, kad jų siekis ir viltis yra „vėl ir vėl, ir vėl, ir vėl“ pakartoti šios dienos žiaurumus.
Nė viena valstybė neliktų pasyvi, susidūrusi su tokiais barbariškais išpuoliais ir aiškiai deklaruojamu ketinimu juos pakartoti. Nė viena valstybė negalėtų likti abejinga, jei teroristai nelaisvėje vis dar laikytų 136 įkaitus, įskaitant kūdikius, sunkiai sergančius bei pagyvenusius žmones. Visgi dabartiniame procese genocidu kaltinamas ne „Hamas“, o Izraelis. Už tai, kad gynėsi.
Susidūrimas su teroristų infrastruktūra Gazoje yra persmelktas sudėtingų ir sekinančių dilemų. Nuo tada, kai per pastaruosius 16 metų perėmė teritorijos kontrolę, „Hamas“ Gazoje sukūrė neįsivaizduojamai siaubingą tikrovę. Per šiuos metus ne tik kalba neteko savo prasmės, bet ir viskas, kas šventa, buvo paminta: ligoninės nebėra ligoninės, mokyklos nebėra mokyklos, mečetės nebėra mečetės. Jos buvo paverstos raketų paleidimo sistemų ir ginklų sandėlių maskuote bei priedanga. Teroristai išlenda iš tunelių po vaikų lovomis ir slepiasi ligoninėse, ginkluoti šauliai šaudo iš mokyklų, Izraelio pajėgoms įvilioti į mirtinus spąstus paleidžiami kūdikių verksmo garso įrašai.
Tokiomis siaubingomis sąlygomis Izraelis deda ypatingas pastangas, kad išsaugotų kuo daugiau palestiniečių civilių gyvybių, kurias „Hamas“ niekina. Tarp kompleksinių pastangų – šimtai tūkstančių žinučių ir telefono skambučių, kuriais civiliai gyventojai raginami evakuotis iš teroristų įsitvirtinimo teritorijų bei atakų nutraukimai, kai tikėtinos neproporcingos civilių aukos. Vakarų karininkai pripažino, kad daugelio priemonių, kurių ėmėsi Izraelis, jie panašiomis aplinkybėmis nesiimtų.
Be norinčių bendradarbiauti partnerių „Hamas“ nesugebėtų įgyvendinti tokios groteskiškos inversijos, kai Izraelio veiksmai, kuriais siekiama apsiginti, įvardijami kaip „genocidas“, o jo paties žudymo, prievartavimo ir grobimo veiksmai ignoruojami ar net šlovinami. Deja, Pietų Afrikos Respublika (PAR) noriai ėmėsi šio vaidmens.
PAR noras iškelti Izraeliui genocido bylą yra mažai susijęs su palestiniečių kančiomis. Ji niekada nekėlė balso nei dėl dešimčių tūkstančių palestiniečių žudymo Sirijoje, nei dėl „Hamas“ vykdomo jų persekiojimo pačioje Gazoje. Tai taip pat nėra atsakas į pastarojo meto įvykius. Dar 2007 m. Pietų Afriko Respublika pakvietė „Hamas“ delegaciją oficialaus vizito. Ji priėmė „Hamas“ teroristų lyderius, kaip ir buvo priėmusi Omarą al Bashirą po to, kai jam buvo pareikšti kaltinimai dėl genocido Darfūre.
Spalio 8 d., jau kitą dieną po didžiausių nuo Holokausto laikų žiaurumų prieš žydų tautą, Pietų Afrikos Respublikos vadovai paskambino „Hamas“ aukšto rango lyderiams, kad išreikštų savo solidarumą, ir, Izraeliui dar net nepradėjus gintis, apkaltino Izraelį dėl „naujo gaisro“.
Ši PAR iniciatyva toli gražu nėra paremta humanitariniais sumetimais. Tai įžūlus bandymas panaudoti terminą, sukurtą pačiam didžiausiam nusikaltimui prieš žydų tautą apibūdinti, ir panaudoti jį prieš žydų valstybę, siekiant atimti iš jos galimybę apsiginti.
Praėjus septyniasdešimt penkeriems metams po Genocido konvencijos priėmimo, tarp mūsų vis dar yra išgyvenusių Holokaustą. Viena iš jų, Yaffa Adar, išgyveno Šoa siaubą ir dabar yra trijų vaikų motina, aštuonių vaikų močiutė ir septynių vaikų promočiutė. Spalio 7 d. ji buvo paimta įkaite ir žiaurioje „Hamas“ nelaisvėje praleido 49 dienas. Jos vyriausias anūkas Tamiras Adaras, dviejų vaikų tėvas, tebėra „Hamas“ rankose.
Po visko, ką Jafa patyrė per Holokaustą prieš 78 metus ir „Hamas“ nelaisvėje, sunku suvokti, kad ji šiandien turi tapti šio groteskiško bandymo ginklu paversti patį genocido nusikaltimą liudininke.
Daniel Taub – teisininkas, besispecializuojantis tarptautinėje teisėje, ir buvęs Izraelio ambasadorius Jungtinėje Karalystėje.
