„Tai padeda man negalvoti apie karą“, – sako kabančius marškinėlius su grupės „Guns N‘Roses“ simbolika dėvinti keturiolikmetė. Jos teigimu, tai – būdas „pabėgti“ nuo realybės ir kasdienių Rusijos smūgių.
Kadangi pamokos vyksta internetu ir daugelis gyventoju paliko miestą, Anastasijos ir kitų jos bendraamžių gyvenimas sukasi vos keliose vietose. Viena iš jų – kadaise sausakimšas būdavęs sporto klubas.
Nuo karo pradžios jo klientūra pasikeitė: šalia raumeningų keturiasdešimtmečių barzdočių sunkumus dabar kilnoja ir jaunimas.
„Norėčiau būti tarp bendraamžių. Tie, su kuriais dabar leidžiu laiką, yra du ar tris kartus vyresni.
COVID-19 ir karas pavogė iš manęs mano jaunystę, kuri turėjo būti tokia laiminga“, – pasakoja ji.
Lauke gatvės pustuštės, kavinėse sėdi uniformuoti kariai.
Anastasia rankoje laiko telefoną, kuriame ji seka, kas vyksta per pamokas bei sulaukia žinių iš artimųjų.
Ji svajoja gyventi turiningesnį socialinį gyvenimą už interneto ribų.
„Pagaliau norėčiau susitikinėti su žmonėmis. Kai kartą dienai išvykau į Mykolajivą, nustebau, pamačiusi, kad ten verda šioks-toks gyvenimas“, – pasakoja ji, kalbėdama apie toliau nuo fronto linijos esantį kaimyninį miestą Ukrainos pietuose.
Be sporto, ji taip pat lanko teatro būrelį, nors dideli susibūrimai ir vaidinimai mieste yra uždrausti dėl dronų ir raketų atakoų grėsmės.
„Repetuoti susirenkame nedidelėmis grupėmis. Įdomu patirti kitokius jausmus, vaidinti kito žmogaus vaidmenį“, – pasakoja ji.
„Išmokau apie gyvenimą mąstyti kitaip“
Karo pradžioje Chersoną užėmė rusų kariai, tačiau dar po kelių mėnesių, pernai metų lapkričio 11 d. ukrainiečiai jį vėl išvadavo – tai buvo paskutinis esminis poslinkis toli nusidriekusioje fronto linijoje.
Anastasia prisimena „nepamirštamas emocijas“, kurias sukėlė anų dienų įvykiai, tačiau sako, kad jie ją paženklino „visam gyvenimui“.
„Jaunimas neturėtų žinoti, kaip būna, kai žūva tavo artimieji“, – sako ji.
„Kadaise galvodavau apie tai, kuo rengsiuosi, bet dabar galvoju, kaip elgtis per apšaudymą. Apskritai išmokau apie gyvenimą mąstyti kitaip.“
Dauguma miesto centre veikusių įmonių užsidarė, kiekvieną dieną girdėti sprogimai ir šūviai kitame Dniepro krante.
Tiršto rūko dengiamoje gatvėje matyti vienintelis šviesulys – kavinė „Ciao Cacao“.
Aštuoniolikmetis Dima daugiausiai paprastai dirbdavo kavinėje, o likusį laiką leisdavo namie, žaisdamas kompiuterinį žaidimą „Counter-Strike“.
„Mes išeiname iš namų, nepaisydami bombų. Nenorime būti užrakinti“, – paaiškina Dima. Kartu su grupe draugų jis juokauja, daro asmenukes ir kalba apie tai, kaip jų namus sugriovė raketos.
Dima svajoje išvykti iš Ukrainos, bet dabar ketina įstoti į karinio jūrų laivyno akademiją.
„Išvykti nevalia. Tai išdavystė“, – sako jis.
Jis mano, kad galų gale jam teks kautis, pridurdamas: „Nelabai turiu daugiau ką veikti“.
Kaip Anastasia, Dima jaučiasi suaugęs pernelyg greitai.
„Suaugusieji sako, kad mes, aštuoniolikmečiai, nieko neišmanome. Bet po to, ką mums teko išgyventi, manau, mes turime pakankamai patirties, kad suprastume gyvenimo prasme.“
