45 dienas J. Meževijus buvo laikomas liūdnai pagarsėjusioje Olenivkos belaisvių stovykloje Rusijos okupuotame Donecke. Ten jis, uždarytas į mažytę aptriušusią kamerą su daugybe kitų ukrainiečių, kentėjo nuo sumušimų, buvo verčiamas dirbti sunkų darbą, beveik nevalgė ir nemiegojo.
Pusantro mėnesio J.Meževijus nežinojo, kur yra jo vaikai.
„Bendravau su jais mintimis. Man daugiau nieko nebeliko“, – pasakojo J. Meževijus „Kyiv Independent“.
Tačiau kančios, kurias Rusija sukėlė J. Meževijui, nesibaigė, o tik prasidėjo, kai jis buvo paleistas iš nelaisvės gegužės pabaigoje. Po išlaisvinimo jis sužinojo, kad rusai pagrobė jo vaikus.
„Jūsų vaikai šiandien išskrido į stovyklą Maskvoje“, – Rusijos kontroliuojamame policijos skyriuje Donecke išgirdo J. Meževijus.
Vaikai tapo šio žiauraus karo aukomis – jie buvo deportuoti iš Ukrainos.
Remiantis Ukrainos nacionalinės pagrobtų vaikų duomenų bazės informacija, nuo praėjusio vasario beveik 20 tūkst. vaikų buvo pagrobti ir išsiųsti į kitas Rusijos kontroliuojamas Ukrainos teritorijas arba į pačią Rusiją. Rusija tiesiogine prasme nukreipė savo žiaurumą į Ukrainos ateitį.
Rusija dažnai atskiria vaikus nuo tėvų kontrolės punktuose arba savo grėsmingose filtravimo stovyklose, kur bando išsiaiškinti tikrąjį Ukrainos piliečių lojalumą.
Vaikų siuntimas į „poilsio stovyklas“ Rusijoje ar jos kontroliuojamose teritorijose yra tik vienas būdų, kaip Rusija vykdo neteisėtą ukrainiečių vaikų deportaciją.
Ukrainos valdžia ir labdaros organizacijos, dalyvaujančios grąžinant šiuos vaikus, teigia, kad jų misija yra ypač sudėtinga. Skaičiai įrodo, kad Rugsėjo 20 d. Ukraina grąžino tik 386 pagrobtus vaikus.
J. Meževijaus vaikai yra vieni laimingųjų.
„Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo“ tyrimo duomenimis, J. Meževijus ir jo vaikai dabar yra „pagrindiniai liudytojai“ Tarptautinio baudžiamojo teismo byloje prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir Rusijos vaikų teisių komisarę.
Kovo mėnesį TBT išdavė arešto orderius Marijai Lvovai-Belovai ir Vladimirui Putinui dėl priverstinės ukrainiečių vaikų deportacijos į Rusiją, t. y. įtariamo karo nusikaltimo ir genocido.
Pirmuosius du karo mėnesius J. Meževijus stipriai bombarduojamame Mariupolio mieste stengėsi tik išlaikyti save ir savo tris vaikus: 13 m. Matvijų, 10 m. Sviatoslavą ir 7 m. Oleksandrą.
Jie kelias savaites, kartu su dešimtimis kitų gyventojų, praleido vietinėje ligoninėje, saugodamiesi nuo bombų.
„Mes visi susirinkdavome vakarais, dainuodavome, žaisdavome kortomis, pasakodavome istorijas...“ – prisiminė J. Meževijus.
Tačiau vieną dieną Rusijos kariuomenė sujaukė nusistovėjusią „rutiną“.
„Turite pusvalandį pasiimti savo daiktus, nes atvyksta čečėnų dalinys, vyks „šlavimas“, – kalbėjo Rusijos kariai.
J. Meževijaus šeima, kaip ir daugelis kitų, vykdė nurodymą ir netrukus buvo išvežta į Rusijos patikros postą netoliese esančiame Vynohradnės kaime, esančiame rytiniame miesto pakraštyje.
„Jūs esate vienas mūsų klientų“, – teigė rusų karys, pamatęs jo registraciją kariniame dalinyje Ukrainos vakarinėje Lvovo srityje. J.Meževijus pagal sutartį ten dirbo mechaniku nuo 2016 iki 2019 m.
Rusijos kareiviai J. Meževijui pareiškė, kad jam reikia rasti ką nors, kas liktų su vaikais, kol jis bus išvykęs. O tai gali užtrukti „nuo dviejų valandų iki septynerių metų“. Jie nejuokavo.
Taip prasidėjo išbandymai rusų nelaisvėje.
J. Meževijus ištvėrė keletą tardymų įkalinimo įstaigose, esančiose Donecko srityje, kol buvo nuvežtas į galutinį tikslą – Olenivkos kalinių stovyklą.
Jis pasakojo, kad atvykę į kalėjimą sulaikytieji buvo smarkiai sumušti. Daugiau nei 50 kalinių, įskaitant J. Meževijų, buvo laikomi šešiavietėje kameroje. Netrukus 29 iš jų buvo perkelti į vieną kamerą, skirtą tik dviem žmonėms.
„Tai buvo be galo baisu“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad ten sunku net stovėti. – Mačiau, kaip žmonės išprotėjo ir pradėjo save žaloti.“
J. Meževijui mintys apie vaikus padėjo išlaikyti sveiką protą.
Kol jis buvo nelaisvėje, jo vaikai pirmiausia buvo laikomi filtravimo stovykloje Bezimenno kaime, maždaug už 30 km į rytus nuo Mariupolio, Azovo jūros pakrantėje. Tada jie buvo nugabenti į ligoninę Rusijos okupuotame Novoazovske. J. Meževijus pasakojo, kad paskui jie dieną praleido vaikų namuose Donecke ir buvo išvežti į Rostovą. Tada jie buvo susodinti į lėktuvą, skridusį į Maskvą.
Tik paleistas iš nelaisvės J.Meževijus sužinojo, kad jo vaikai atsidūrė „Polianos“ lageryje Maskvos srityje, beveik 1000 kilometrų nuo namų Mariupolyje.
Po įnirtingų paieškų jis rado vaikus stovykloje prižiūrėjusio asmens telefono numerį ir paskambinęs kiek nurimo, išgirdęs jų balsus.
Anot J. Meževijaus, M. Lvova-Belova pati lankėsi stovykloje. Kaip dažnai daro Rusijos pareigūnai, ji ten esantiems vaikams atnešė dovanų ir greitojo maisto, bandydama juos „papirkti“.
„Kai vaikams, atvežtiems iš karo zonos, duosite greitojo maisto, jie bus laimingi. Taip jie bandė parodyti, kokia bloga yra Ukraina ir kokia nuostabi Rusija“, – pasakojo J. Meževijus.
J. Meževijus neturėjo pinigų brangiai kelionei į Rusiją, todėl nusprendė likti pas draugą ir rasti darbą. Tačiau jo planai nutrūko, kai paskambino vyriausiasis Matvijus.
Rusijoje socialiniai darbuotojai vaikams sakė, kad jų laikas stovykloje baigiasi, bet dėl vykstančio karo jų negalima grąžinti į Donecko sritį. Taigi, priimtas sprendimas juos išvežti į vaikų namus.
„Matvijus sakė, kad turiu penkias dienas juos išgelbėti“, – kalbėjo J. Meževijus.
Taigi, jis turėjo veikti greitai. Nors pinigų nepavyko susitaupyti, J. Meževijus rado keletą rusų savanorių, kurie sumokėjo už kelionę.
Ukrainos savanoriai neretai padeda grąžinti vaikus iš Rusijos nelaisvės. Tačiau tokios gelbėjimo misijos yra labai sunkios.
Anot jo, stovykla atrodė kaip „kalinimo įstaiga“, o ne vaikų pramogų aikštelė su „didelėmis tvoromis ir elektronine apsaugos sistema“.
Jis buvo apklausiamas ir turėjo parašyti daugybę pareiškimų, kol jam pagaliau buvo leista susitikti su vaikais.
„Pildydamas dar vieną deklaraciją, išgirdau savo vaikų balsus. Viską numečiau ir nubėgau prie jų. Apsikabinome ir pasibučiavome, o tada prie mūsų prisijungė Matvijus“, – prisiminė jis.
Jie pabėgo iš Rusijos ir rado naujus namus Rygoje. Jie neplanuoja grįžti į Ukrainą, kol karas nesibaigs.
Rusija atnešė per daug skausmo J. Meževijaus šeimai. Taigi, jie nenori daugiau patirti tokio košmaro.
Vaikus pavertė įkaitais
Beveik visa Olhos Usyk šeima šių metų kovo 26 d. susitiko traukinių stotyje Balaklijoje, Charkovo srityje.
Iš Kijevo atvykstančiame traukinyje buvo kažkas jiems labai brangaus, ką O. Usyk taip norėjo pamatyti, kad vos pamačius artėjantį traukinį jai ėmė bėgti ašaros.
O. Usyk žinojo, kad vos po kelių minučių ji pirmą kartą po septynių mėnesių apkabins savo 14-metį sūnų Bohdaną.
„Jis buvo labai pasikeitęs – atrodė daug lieknesnis, aukštesnis ir brandesnis“, – vos atpažinusi savo sūnų, teigė O. Usik.
Praėjusią vasarą jos sūnus buvo išvežtas į poilsio stovyklą atokiame Rusijos mieste Gelendžike, esančiame Rusijos pietuose, Juodosios jūros pakrantėje. O Balaklija – miestas pietryčių Charkovo srityje, kuriame prieš karą gyveno beveik 27 000 gyventojų.
O. Usyk teigia, kad Rusijos okupacija stipriai paveikė Balaklijos gyventojus: policijos duomenimis, kankinimo kamerose vienu metu buvo mažiausiai 40 žmonių. Ji sako, kad Rusijos atakos į miestą buvo nukreiptos nuolat, o vasarą ypač suaktyvėjo.
Jos jauniausia penkiametė dukra nesuprato, kas vyksta, taigi, išliko gana rami, o vyriausiasis sūnus Bohdanas patyrė didelį stresą.
„Jis mažai miegojo ir beveik nevalgė. Naktį, kai vyko sprogimai, jis bėgiodavo, prabudęs dėl bombų garsų“, – pasakojo O. Usyk. „Jis buvo be galo išsigandęs.“
Matydama, kad kai kurie sutiko leisti savo vaikus į Rusijos stovyklas ir laisvalaikio įstaigas, ji taip pat manė, kad tai gera mintis.
Ji nežinojo, kad jos troškimas išgelbėti ir apsaugoti Bohdaną nuo išpuolių pavirs dar vienu košmaru.
„Maniau, kad Rusijai vaikai nebus derybų objektas ir kad jie juos grąžins“, – teigė O Usik.
O. Usyk sako, kad Bohdanas buvo tarp 25 vaikų, rugpjūčio pabaigoje ištremtų iš Balaklijos į „Medvezhonok“ stovyklą Rusijos Krasnodaro krašte. Jis taip pat sakė, kad rusai pažadėjo juos grąžinti po 21 dienos.
Savo pažado jie netesėjo – Bohdanas apie septynis mėnesius buvo laikomas Rusijoje.
Kai rugsėjį Ukraina atgavo Balaklijos kontrolę, O. Usyk susisiekė su asmeniu, prižiūrinčiu ukrainiečių vaikus Rusijos kontroliuojamoje stovykloje.
O. Usyk žinojo, kad jos sūnus labai nori grįžti namo, tačiau neturėjo pakankamai santaupų kelionei.
Bohdanas gyveno Rusijos pietvakariniame Krasnodaro krašte. Iš stovyklos Gelendžike jis buvo perkeltas į Anapą, į Juodosios jūros pakrantę, o paskui į Azovo jūros pakrantėje esantį Yeysko miestą, kuriame išbuvo iki kovo mėnesio. O paskui buvo išvežtas į Voronežą centrinėje Rusijoje.
O. Usyk sako, kad jos sūnui pasisekė – „smegenys nebuvo išplautos Rusijos propagandinėmis žinutėmis“. Jis mano, kad taip buvo todėl, kad juo ten rūpinosi kai kurie ukrainiečiai.
Skirtingai nei kitiems vaikams, Bohdanui ten nebuvo grasinama.
Anot O. Usik, Rusijos vietos valdžia dažnai lankydavo ištremtus ukrainiečių vaikus, atnešdavo jiems dovanų, pvz., išmaniuosius telefonus ir drabužius.
O. Usyk taip pat girdėjo, kad Čečėnijos Respublikoje šeimos įvaikino tris ukrainiečius našlaičius iš Charkovo srities.
Kaskart išgirdus sūnaus balsą, jai plyšdavo širdis. Sūnus sake norintis grįžti į namus pas savo artimuosius.
Vasarį O. Usyk pagaliau sukaupė pakankamai pinigų kelionei į Rusiją. Nukeliavusi šimtus kilometrų iki Rusijos sienos, išgirdo, kad ji nebus įleista.
„Isteriškai verkiau, o vėliau mane tiesiog išvarė“, – teigė ji.
Bohdanas buvo sugniuždytas, išgirdęs, kad jo mama neatvyks: „Jis paskambino man tik kitą dieną. Buvo sunku“, – pasakojo O. Usyk.
Tačiau vis dėlto ji rado būdą, kaip parsivežti Bohdaną į namus. Ukrainos labdaros organizacija „SOS vaikų kaimas“, bendradarbiaujanti su Okupuotų teritorijų reintegracijos ministerija, padėjo susigrąžinti pagrobtą sūnų.
