Kai vėlyvą penktadienio vakarą pradėjo judėti žemė ir jo namai, Mohamedas Abarada išbėgo į lauką su 9 mėnesių dukrele ant rankų. Jo motina, žmona ir 9 metų dukra buvo likusios viduje, po griūvėsiais.
M. Abarada plikomis rankomis pradėjo kasti. Dieną jis kasė padedamas kaimynų ir giminaičių, o naktį – su telefone esančiu žibintuvėliu.
Dvi vyresnės moterys buvo ištrauktos be gyvybės ženklų ir prisijungė prie žuvusiųjų sąrašo Douar Tnirt kaime, esančiame siaurame vingiuotame kelyje aukštai Atlaso kalnuose.
Tačiau pirmadienį jo duktė Chaima dar nebuvo rasta.
Kadangi M. Abarados petys buvo sužeistas, kolegos ieškotojai ragino jį pailsėti, o jie toliau naršė po tai, kas anksčiau buvo jo namas – sudaužytas plytas, sumaišytas su sulaužyta mediena, bambukiniu stogu ir visais šeimos gyvenimo rakandais. Jis nekreipė į juos dėmesio. Jis tiksliai įsivaizdavo, kur Chaima buvo – ant laiptų, bandydama pabėgti, – ir kartu su kitais be perstojo dirbo prie padarytos duobės.
Visą pirmadienį jie dirbo plieskiant saulei, M. Abarada, jo broliai ir kiti kaimynai. Nebuvo matyti jokių gelbėtojų, jokių pareigūnų, niekas, išskyrus juos. Kai kiti kaimo gyventojai išėjo pietų pertraukos, jis pasiliko, rąstą po rąsto mėtydamas iš duobės nuolaužas, krepšys po krepšio ištuštindamas ją nuo suskilusių akmenų.
„Vargšas vaikinas, – tarė 32 metų Fatema Benija, kurios namas stovėjo priešais M. Abarados. – Dvi dienas niekas mūsų netikrino. Jūs net neįsivaizduojate, ką mums teko išgyventi. Badas, šaltis.“
„Jei tik jie būtų gelbėję žmones anksčiau“, – apgailestavo moteris.
Douar Tnirt kaimelio gyventojai sakė, kad tai ne naujiena. Medicininė priežiūra jau seniai jų nepasiekia, o net mokslai mokykloje apsiriboja viena valanda per dieną dviejų klasių pradinėje mokykloje, kelias į ją siauras ir akmenuotas.
Žmonės sakė, kad vyriausybė beveik nežino apie jų egzistavimą.
Pirmadienio vakarą pasirodė žinia, kad pagalba jau pakeliui. Žmonės, apsiavę batus ir užsidėję šalmus, žingsniavo keliu prie sugriuvusio namo. Ten buvo Maroko vyriausybės darbuotojai ir Ispanijos paieškos ir gelbėjimo komanda, kurią lydėjo Maroko valstybinio televizijos kanalo 2M žurnalistas.
Staiga vienišas M. Abarados purvo plytų lopinėlis tapo panašus į žemės drebėjimo gelbėjimo sceną, kurią žiūrovai visame pasaulyje yra įpratę matyti.
M. Abarada jau stovėjo nuošaliau nuo nuolaužų, per kelias sekundes tapęs antraeiliu savo paties dramos veikėju.
Tačiau daugelis susirinkusių kaimo gyventojų pastarąsias tris dienas praleido vieni, gelbėdami žmones, kuriuos mylėjo ir su kuriais užaugo, važiuodami iš Marakešo, Kasablankos ir visos šalies, kad galėtų grįžti namo ir padėti.
Ir kai kurie buvo įsiutę.
„Žmonės atvyko iš visur – mes laidojome žmones, mes gelbėjome žmones, – šaukė 53 metų Omaras Ouchahedas. – Pasakykite tiesą: kiek valandų praėjo?“
Du ugniagesiai bandė jį nuraminti, atitraukdami O. Ouchahedą, kai kitas pareigūnas nurodė miniai atsitraukti ir išvalyti aikštelę. Jis nesileido į jokias kalbas.
„Aš dirbu nuo šeštadienio ryto, – riktelėjo vyras. – O dabar jūs liepiate man išeiti?“
Po kelių minučių prie išpuolio prisijungė dar vienas vyras.
„Yra žmonių, kurie skrido komerciniais skrydžiais iš kitų šalių ir atvyko čia anksčiau už jus, – šaukė pareigūnui 25 metų Mehdi Ait Belaidas, kuris žemės drebėjimo naktį skubėjo į kaimą iš Marakešo. – Jie sako, kad nebuvo kelių, bet tai netiesa. Net vaikai kasė!“
Jis ir kiti – kai kurie tik su sandalais ir kojinėmis ant kojų – ištraukė dešimtis žmonių, kai kuriuos gyvus, kai kuriuos mirusius, pasakojo jis. Kai jie paskambino į policiją, jis sakė, kad jiems pasakė, jog keliai užblokuoti.
Vieninteliai oficialūs pareigūnai, kurie po žemės drebėjimo buvo kaime, buvo pora pagalbinių pareigūnų, atvykusių šeštadienį ir išvykusių po to, kai užregistravo dingusiųjų ir žuvusiųjų skaičių.
Neturėdami greitosios pagalbos automobilių, kaimo gyventojai nešė žmogų šešis kilometrus iki artimiausio medicinos centro, kol pravažiuojantis vairuotojas sutiko padėti. Tas žmogus mirė.
„Jei būtume laukę valdžios, net žmonių, kuriuos pavyko išgelbėti, nebūtume galėję išgelbėti“, – sakė M. Ait Belaidas.
Dabar gyviesiems liko išgyvenimo klausimas.
Kad ir kaip karšta buvo pirmadienį saulėje, artėjo šaltis, o lietus – lietus, kuris beveik neabejotinai pavers kaimą viena milžiniška purvo dėme – buvo prognozuojamas savaitės pabaigoje. Aukštuose kalnuose sniegas dažnai užklumpa jau rugsėjo mėnesį, o kaime niekas neturėjo net tinkamos palapinės.
