Saida Bodchich miegojo savo namuose Maroko mieste Marakeše, kai įvyko 6,8 balo žemės drebėjimas.
Penktadienio vakarą ji nespėjo greitai pabėgti ir liko įkalinta, kai įgriuvo stogas. Laimei, jai į pagalbą atskubėjo kaimynai ir ją ištraukė.
„Mane išgelbėjo kaimynai, kurie plikomis rankomis išvalė griuvėsius, – sakė moteris. – Dabar gyvenu su jais jų name, nes mano namas buvo visiškai sugriautas.“
Per žemės drebėjimą žuvo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių ir mažiausiai dar tiek pat buvo sužeisti, taip pat buvo sunaikinti istoriniai pastatai Marakeše, ketvirtame pagal dydį Maroko mieste, esančiame maždaug už 70 km nuo žemės drebėjimo epicentro.
Nukentėjusių rajonų gyventojai dėl sugriovimų liko be pastogės ir daugelis šeštadienio naktį nusprendė miegoti lauke, baimindamiesi pakartotinių smūgių arba griūvančių stogų ir sienų.
Kita Marakešo gyventoja Khadijah Satou, bandydama papasakoti, kas vyko drebėjimo metu nurodė, kad jos kambarys „sukosi“.
„Gulėjau ant lovos pasiruošusi miegoti, kai viskas ėmė drebėti“, – prisiminė ji.
„Iš pradžių pagalvojau, kad galbūt šalia vyksta gaisras arba statybos. Drebėjimas nebuvo kažkas įprasto. Pajutau, kad kambarys sukasi. Tai buvo traumuojantis jausmas. Apie tai dabar kalbu lengviau, bet jausmas buvo tikrai blogas.
Išgirdau, kaip žmonės rėkia, ir tada supratau, kad tai žemės drebėjimas“, – pasakojo moteris.
K.Satou išbėgo iš savo buto be batų ir telefono. Jai išeinant drebėjo jos pastato laiptinė.
„Tą akimirką galvojau, kad niekaip negaliu ištrūkti. Manau, kad žemės drebėjimas buvo labai trumpas, bet man atrodė, kad jis truko amžinybę. Žmonės verkė, buvo išsigandę ir visi apkabino vieni kitus“, – toliau pasakojo ji.
Žemės drebėjimas užfiksuotas 26 km gylyje, todėl jis buvo destruktyvesnis už giliau esančius tokio pat stiprumo drebėjimus.
Tai buvo pražūtingiausias žemės drebėjimas Maroke nuo 1960 m. Daugiausia žuvusiųjų užregistruota kalnuotose vietovėse į pietus esančiose Al-Haouz ir Taroudant provincijose.
Marakešo garsioji Kutubijos mečetė, pastatyta XII amžiuje, buvo apgadinta, tačiau jos apgadinimo mastas iš karto nebuvo aiškus. Internete paskelbtuose vaizdo įrašuose matyti, kaip apgadintos garsiosios raudonosios sienos, juosiančios senamiestį, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Netoli žemės drebėjimo epicentro esančiame kalnų kaime Tafeghaghte buvo sugriauti pastatai, pastatyti iš tradicinių molio plytų, kurias naudoja regiono berberų gyventojai.
Amizmizo mieste, esančiame už 55 km į pietus nuo Marakešo, Aukštojo Atlaso kalnų papėdėje, gelbėtojai plikomis rankomis rinko griuvėsius.
Vienas gyventojas nurodė „Al Jazeera“, kad visi nukentėjusieji ne tik neteko namų – kiekviena šeima taip pat gedi per žemės drebėjimą žuvusių artimųjų.
„Gyvename krizinėje situacijoje, – „Al Jazeera“ apgailestavo kitas Amizizo gyventojas. – Prašome, kad karalius Mohamedas VI įsikištų ir atsiųstų mums pagalbos, nes išgyvename traumuojančią situaciją.“
Vyras pridūrė, kad kaime trūksta elektros, maisto ir kitos būtinos pagalbos.
Moulay Brahim kaime, esančiame netoli epicentro, maždaug už 40 km į pietus nuo Marakešo, gyventojai pasakojo, kaip plikomis rankomis iš griuvėsių kasė žuvusiuosius.
„Netekome namų, taip pat netekome ir žmonių, dvi dienas miegame lauke, – aiškino 36 metų Yassinas Noumgharas. – Nėra maisto. Nėra vandens. Netekome ir elektros. Norime, kad mūsų vyriausybė mums padėtų.“
Grįžusi į Marakešą K.Satou pamatė, kad jos tetos namas senamiestyje buvo sugriautas. Vienas iš jos kolegų vis dar bando susisiekti su savo šeima, gyvenančia Atlaso kalnuose, bet kol kas nepavyko.
Nors K.Satou grįžo į darbą – jos darbdaviai perkėlė biurą į žemesnį aukštą – ji sako, kad negali grįžti namo: „Praėjusią naktį miegojome sode, bijodami pakartotinių smūgių. Esu traumuota. Negaliu grįžti namo. Jausmas gatvėje gana keistas. Mačiau miestą laimingą. Mačiau miestą liūdną. Bet toks liūdesys yra neįtikėtinas. Žmonės yra gatvėse, nes bijo eiti į savo namus.“
