„Kiekvieną dieną laukiu žinių... mes net nežinome, ar ji iš tikrųjų gyva“, – neseniai Varšuvoje BBC pasakojo Marijos sesuo Tatsiana Chomič. Apie seserį ji nieko negirdėjo jau pusę metų.
„Tiesiog tikiuosi, kad tai jos nepalauš, bet, žinoma, galiausiai tai daro įtaką bet kieno protui, – kalbėjo ji. – Tai gali būti laikoma kankinimu“.
Baltarusijos valdžiai toliau sekant ir sulaikant prieš trejus metus vykusių didžiulių opozicijos mitingų dalyvius, šiuo metu „inkomunikacijos sąlygomis“ laikomi ir kiti žinomiausi šalies politiniai kaliniai.
„Manau, kad jie nori juos palaužti, psichologiškai, – kalbėdama apie politinius kalinius aiškino Tatsiana. – Jie mato, kad jie vis dar yra optimistai ir labai stiprūs, todėl nori palaužti jų mąstyseną.“
M. Kolesnikova buvo viena iš trijulės moterų, kurios sutelkė minias į visoje šalyje vykusius protestus po to, kai A. Lukašenka dar kartą suklastojo rinkimų rezultatus.
Reakcija buvo tokia, kokios Baltarusija dar nebuvo mačiusi.
Protestai prieš suklastotą balsavimą baigėsi masiniais areštais, mušimais ir kankinimais – visa tai kruopščiai užfiksuota, tačiau pareigūnai vis dar kategoriškai tai neigia.
Marija išsiskyrė ne tik dėl savo balintos blondinės šukuosenos ir ryškiai raudonų lūpų, bet ir dėl nuolatinės šypsenos bei iššaukiančio pozityvaus požiūrio. Būtent ši dvasia privertė ją suplėšyti pasą, kai valdžios institucijos bandė ją deportuoti – ir dėl to ji buvo suimta.
Paskutinį kartą Tatsiana apie informacijos apie seserį sužinojo 2023 m. vasario 2 d., kai gavo atviruką iš kalėjimo.
Marija rašė, kad ilgisi senų, laisvų dienų, kai gerdavo gausybę kavos ir su draugais aptardavo naujus projektus. Tačiau ji nupiešė šypsenėlę ir širdelę, patikindama Tatsianą, kad jai „viskas gerai“, o jos nuotaika „pakilesnė ir aistringesnė“.
Nuo to laiko nebuvo jokių žinių.
Aliaksandras Lukašenka ne kartą tvirtino, kad Baltarusijoje nėra „nė vieno“ politinio kalinio, nes baudžiamajame kodekse nėra tokio straipsnio. Tačiau žmogaus teisių grupė „Viasna“ šiuo metu įvardija beveik 1 500 žmonių, įkalintų už taikius politinius veiksmus ar pažiūras.
Vienas iš „Viasnos“ aktyvistų, ką tik paleistas į laisvę, paskutines devynias dienas turėjo praleisti vienutėje, miegodamas ant drėgnų betoninių grindų ir naudodamas rankas kaip pagalvę.
„Trys politiniai kaliniai mirė kalėjime, todėl gali būti labai svarbu, kad bent kas nors juos pamatytų“, – pasakojo Natalija Satsunkevič iš Lietuvos, kur Viasnos aktyvistas dabar saugiai gyvena. Ji priminė dailininką Alesį Puškiną, kuris neseniai mirė areštinėje, o oficiali priežastis vis dar nežinoma.
„Jis buvo netekęs daug svorio. Taigi tai būtų buvę akivaizdu“, – užsiminė Natalija.
Areštai nesibaigia ir iki šių dienų. Moterų prieglaudoje Varšuvoje Inga papasakojo, kaip praėjus dvejiems metams po to, kai buvo numalšinti protestai, policija atvyko jos apieškoti.
Draugės telefone jie rado jos nuotraukų, tarp jų – vieną iš mitingo, kuriame ji raudonai baltą opozicijos vėliavą dėvėjo kaip apsiaustą.
„Jie pasakė, kad jei tu esi „politinė“, tai ir pajusi“, – sakė Inga, prisimindama savaitę, praleistą Okrestinos sulaikymo centre Baltarusijos sostinėje Minske.
Kameroje su keturiomis lovomis buvo 14 moterų. Nebuvo dušo, dantų šepetėlių ar tualetinio popieriaus.
„Su mumis elgėsi kaip su gyvuliais“, – pridūrė ji.
Tačiau ne dėl šio prisiminimo ji verkia. Ji prisimena, kaip buvo perkelta į kardomąjį kalinimą ir suprato, kad visi jos kameroje buvo dėl savo pažiūrų.
„Turėjome valstybinę televiziją ir ten kalbėjo taip, tarsi nieko blogo nebūtų nutikę, – sakė Inga. – O mes galvojome: kaip jūs galite sakyti, kad viskas gerai, kai tiek daug žmonių sėdi kalėjime?“
„Nežinojau, kad žmonės kalinami tokiais kiekiais. Paskui atvažiuoji ten ir visi politiniai. Tai košmaras, – prisipažino ji ir tyliai verkė. – Mus siunčia į kalėjimą vien už žodžius.“
Nuteista namų areštu, Inga, padedama aktyvistų, šių metų pradžioje pabėgo iš šalies. Ji nesakė sūnui, kur jie vyksta, kol saugiai atsidūrė Europoje.
Dabar ji kiekvieną sekmadienį dalyvauja mitinge Varšuvos centre, kuriame dainuojamos baltarusiškos dainos, prisimenami kiti politiniai kaliniai ir skanduojama prieš karą, kurį jų šalis padeda vykdyti Ukrainoje.
Į mitingą susirenka tik saujelė žmonių, nors baltarusių tremtinių Lenkijoje vis daugėja.
„Manau, kad tai išdavystė, – teigia organizatorė Anna Fedoronok. – Jei pamirštame visus kalėjime esančius žmones, vadinasi, juos išduodame.“
„Mes čia esame laisvi. Jei mes nekalbėsime garsiai, kas tai padarys?“, – klausė baltarusė.
