Vaikai stengėsi užmigti. Bent jau pastarąją savaitę dešimtmetė Ana klausinėjo mamos Oksanos, kiek dienų liko iki išvykimo, istoriją pasakoja BBC.
Ji šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos. Paskui dingo savo miegamajame, kur rado mokykloje nutapytą paveikslą. Tai jų mažo buto Jungtinės Karalystės mieste Surėjuje, ramioje gatvelėje aukštų medžių pavėsyje, atvaizdas, kurį ji padovanos tėčiui, kai jie susitiks.
Pirmame piešinio plane krenta sniegas. Tai žiemos vaizdas, kaip ir šalies, kurią mergaitė paliko prieš 18 mėnesių. Bet jie grįžta atgal.
Galbūt todėl, kad yra ketveriais metais vyresnis ir vis labiau įsijaučia į išmintingo vyresniojo brolio vaidmenį, Ilja santūriau džiaugiasi savo laukimu.
Britų transliuotojo BBC paklaustas, kaip jis jaučiasi pamatysiantis tėvą pirmą kartą nuo 2022 m. kovo – pirmą kartą nuo tada, kai jie atsisveikino Lvovo geležinkelio stotyje praėjus kelioms dienoms nuo Rusijos invazijos, berniukas atsakė: „Esu labai laimingas. Laimingas.“
Jis kartojo tai, tarsi būtų kaupęs šį žodį šiai akimirkai išvykimo išvakarėse. Dabar, kai jie iš tikrųjų grįžta, šis žodis laisvai išskriejo iš jo lūpų.
Pirmiausia jie keliaus į Krokuvą Lenkijoje, paskui keliu iki sienos ir galiausiai įsės į traukinį, kuris juos veš per Ukrainą į susitikimą su Ženia – tėvu ir vyru, kurio taip trūko kiekvieną gyvenimo svetur dieną ir naktį.
Oksana sakė negalinti patikėti, kad jie netrukus jį pamatys. „Tai tarsi sapnas“, – sakė ji. Tada ji truputį pagalvojo ir uždavė sau klausimą ir atsako į jį vienu metu: „Ar galiu tuo patikėti? Taip!“
Istorija apie tremtį iš Ukrainos prasideda 2022 m. vasario 24 d. naktį, kai Charkovo priemiestyje Saltivkoje pradėjo kristi pirmieji Rusijos artilerijos sviediniai. Pora stebėjo žinias apie kariuomenės telkimą tuoj už sienos, tačiau, kaip ir daugelis ukrainiečių, Oksana ir Ženia norėjo apsaugoti savo vaikus nuo karo baimės.
Tada prasidėjo sprogimai. Skambėjo langų stiklų dūžiai. Žinia apie pirmuosius žuvusiuosius. Ilgos eilės prie maisto parduotuvių ir degalinių.
Naktį jie pakluso valdžios institucijų įsakymui nevartoti elektros. „Su vaikais susirinkome mažoje erdvėje, kur iš lauko nesimatė šviesos, ir žaidėme stalo žaidimus“, – prisiminė Oksana.
Tačiau karas yra žiaurių pasirinkimų nešėjas. Likti namie reiškė rizikuoti žūti nuo Rusijos pajėgų apšaudymo arba tiesioginio puolimo. Tomis praėjusių metų vasario pabaigos ir kovo pradžios dienomis niekas – nei Ukrainos, nei užsienio lyderiai, nei žurnalistai ar saugumo ekspertai – nežinojo, ar pavyks sustabdyti rusus.
Išvykti į saugią vietą Vakaruose reiškė išskirti šeimą. Vyrams nuo 18 iki 60 metų – tiems, kurie buvo laikomi kovinio amžiaus – buvo draudžiama išvykti.
Tad Ženia turėjo pasilikti, o Oksana su vaikais išvykti į Lenkiją. Ji turėjo tetą, gyvenančią Anglijoje, bet tuo metu tai atrodė per tolimas atstumas nuo Ženios.
Vyras su žmona ir vaikais nuvyko iki Lvovo stoties. Tai – 24 valandų kelionė iš Charkovo. Tai buvo didžiausia pabėgėlių krizė Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
„Niekada nepamiršiu tos kelionės, – BBC pasakojo Oksana. – Maži vaikai ir kūdikiai sėdėjo ant stalų, o mes stovėjome. Tiek daug žmonių buvo susigrūdę. Net neįsivaizdavome, kur galiausiai atsidursime. Vienintelis tikslas buvo patekti į Lenkiją. Ir mes su Ženia žinojome, kad Lvove turėsime atsisveikinti.“
Visą parą dešimtys tūkstančių pabėgėlių plūdo į Lvovo geležinkelio stotį, ieškodami pabėgimo kelio į Vakarus. Per mėnesį ketvirtadalis visų ukrainiečių turėjo palikti savo namus. Devyniasdešimt procentų išvykusiųjų į užsienį buvo moterys ir vaikai.
Mačiau juos laukiančius įlipti į traukinius. Jie buvo susigrūdę požeminiuose koridoriuose, vedančiuose į peronus. Jie gulėjo geležinkelio viešbučio, paversto laikina perkeltųjų asmenų stovykla, koridoriuose ir valgykloje, šalia pastato šaltyje grūmėsi aplink laužus.
Viskas vyko skambant atvažiuojančių traukinių, garsiakalbių pranešimų, vaikų verksmo ir pertraukiamo oro pavojaus sirenų kauksmo triukšmui.
Oksana sakė, kad tų dienų įvykiai niekada jos nepaliks. Baimė, jausmas, kad toks gyvenimas, kokį jie gyveno – nei turtingi, nei vargšai, bet patenkinti – buvo išplėštas.
Buvo vidurdienis, kai jie atsisveikino Lvovo stoties 5-ajame perone. Ženiai buvo leista atsisveikinti prie pat vagono durų.
Jis apkabino savo vaikus, žmoną, paskui nuėjo kelis metrus ir apsisuko.
Oksana stovėjo prie durų, pamojo vyrui delnu. Ilja ir Ana stovėjo motinai už nugaros, todėl negalėjo matyti, kaip jos skruostais riedėjo ašaros.
Tačiau Ženia tai matė. Jis grįžo prie vagono durų, tačiau jos buvo uždarytos, o stiklas rasojo nuo kondensato. Oksana ir Ana pridėjo po ranką prie lango.
Ženia dėjo savo delną iš kitos pusės stiklo nuo vienos prie kitos prie lango prispaustos žmonos ir dukros rakų, tuo pat metu palaikydamas pokalbį telefonu su Oksana. Jie buvo kartu nuo tada, kai jai buvo penkiolika, o jam – šešiolika, įsimylėjėliai, susipažinę 1999-ųjų Naujųjų metų dieną, paskutiniais senojo amžiaus metais.
Prie stoties, išvykus šeimai ir jam einant tolyn, suskambo Ženios telefonas. Tai buvo Ilja. Berniukas norėjo sužinoti, ar tėvas turi tinkamą paltą ir kepurę. Buvo svarbu, kad jam būtų šilta.
„Nusiramink, – sūnui pasakė Ženia, – viskas bus gerai.“ Tai buvo žodžiai, kuriuos tėvas turėjo ištarti, nepaisant to, ar tai tiesa, ar ne.
Jie išvyko į Lenkiją, kur valdžios institucijos jiems suteikė trumpalaikį apgyvendinimą. Po keturių mėnesių, padedant Oksanos tetai, jiems buvo leista atvykti į Jungtinę Karalystę.
Oksana vaikystėje išmoko anglų kalbą – jos mama buvo anglų kalbos mokytoja. Surėjuje jai pavyko įsidarbinti vietinėje mokykloje ir mokyti neseniai atvykusių pabėgėlių vaikus. Ilja ir Ana pradėjo mokytis anglų kalbos ir greitai ją pramoko.
Oksana, kaip ji pati sako, savo vaikams tapo „mama, tėčiu ir mokytoja“. „Supratau, kad esu stipri“, – sakė ji.
Kas kelias naktis, nebent Charkove dingdavo elektra, šeima kalbėdavosi telefonu. Vieną vakarą Ženia paskambino ir pasiteiravo, kaip vaikams sekasi mokykloje. Jis nuramino dukrelę Aną dėl patiriamų sunkumų matematikos pamokose. „Zuikeli, nesijaudink... nėra žmonių, kurie viską žino iš karto.“
Pokalbis vyko toliau. Iš Ženios pusės pasigirdo žinių apie kaimynus, kurių langai taisomi po to, kai juos išdaužė rusų kulkos. Ilja pasakojo apie savo krepšinio treniruotes. Pokalbis baigėsi abiejų pusių meilės išraiškomis.
Kelias akimirkas po pokalbio nuo vyro atskirtą šeimą apėmė liūdesys. Tačiau Oksana neleidžia jam užsilaikyti. Ji užkaitė arbatos, išdalijo pyragą ir sausainius. Vaikų veidus vėl nušvietė šypsenos.
Iki 2023 m. vasaros pradžios planas buvo galutinai parengtas. Oksana su vaikais grįš atostogauti į Ukrainą. Ji taupė visą žiemą ir nupirko skrydžio bei traukinio bilietus.
Jie susitiks su Ženia Dniepro mieste pietryčių Ukrainoje, kuris, jo nuomone, yra saugesnis už Charkovą.
Šeima kartu praleis mėnesį nuomojamame bute. Ilja nori kartu su tėčiu pažvejoti Dniepro upėje. Ana jam padovanos savo piešinius. Vakarais jie ilgai vaikščiosis – visai kaip prieš karą.
Dusinančio karščio popietę Lenkijos ir Ukrainos pasienyje jie įlipo į traukinį.
Nebėra pabėgėlių eilių, kurios čia buvo nusidriekusios pirmosiomis Rusijos invazijos dienomis. Į Ukrainą šįkart važiavo apie 100 žmonių.
Artėjant prie sienos, laukuose nusileido sutemos. Galiausiai ant pastato kairėje pusėje pasirodė Ukrainos vėliava. „Pagaliau!“ – sušuko Oksana ir parodė ją vaikams. Po trijų valandų šeima, kartu su BBC žurnalistu įvažiavo į Lvovą, kur buvo daroma trumpa pertrauka, kol į traukinį įlipo daugiau į Dnieprą vykusių keleivių.
Oksana ir vaikai išėjo į peroną, kuriame prieš 18 mėnesių jie išgyveno širdį draskantį atsisveikinimą.
Grįžimas atgal – tai ne tik noras vėl pamatyti Ženią. Tai yra prarastos žemės susigrąžinimas, kilometras po kilometro, traukiniui naktį riedant į rytus. Ankstyvą rytą Oksana atsikėlė, sušukavo Anos plaukus ir juos surišo į kasas. Ilja apsirengė ir pasiruošė išlipti.
Iki kelionės pabaigos liko valanda. Paskui pusvalandis. Tada skaičiuojama minutėmis: 15, 10, 5... Kol traukinys sulėtėjo ir sustojo.
Prie vagono durų džiaugsmo persmelktu veidu jau stovėjo Ženia, kuris 18 mėnesių laukė, kol galės pamatyti savo šeimą.
Staiga pravirkusi Ana šoko jam į glėbį, apsivijo rankomis tėčio kaklą.
„Ojojoj!“, – sušuko Ženia. Jis pabučiavo dukters galvą.
Oksanos akys prisipildė ašarų, bet ji, kaip ir sūnus Ilja, šypsojosi. Berniukas laikė tėvo ranką.
„Negaliu tuo patikėti“, – sakė Oksana.
„Dabar man tai labai sunku, – atsakė Ženia. – Tikrai sunku tai suvokti.“
Prieš šeimai išvykstant, Oksana nori kai ką pasakyti kitiems ukrainiečiams, kuriuos išskyrė karas: „Mylėkite vieni kitus ir rūpinkitės vieni kitais. Laikykitės savo meilės iki galo.“
Po mėnesio jie vėl turės atsisveikinti. Tačiau visi prisimena Ženios žodžius Lvovo stotyje karo pradžioje: „Viskas bus gerai.“
Šiai šeimai tai yra daugiau nei žodžiai. Tai yra ištverminga tikėjimo išraiška, kurio karas sunaikinti nesugebėjo.
Parengta pagal BBC inf.
