Vieno Ukrainos kontrpuolime prieš Rusiją dalyvaujančio eilinio tikslas nėra sudėtingas: tai namas netoli paplūdimio, perpildytas gėlėmis, žaidimų kambarys nukrautas žaislais.
Ukrainos kariniai strategai tikriausiai siekia įkalti pleištą į Rusijos pajėgas ir nutraukti tiekimo linijas, tačiau eilinis Jevhenijus tiesiog nori vėl pamatyti savo namus Azovo jūros uostamiestyje Berdianske.
„Labiausiai pasiilgau jūros“, – sakė leidiniui „The New York Times“ jis, kai jo dalinys laikėsi fronto kaime Tavrijske.
Paprastai kariai eina ten, kur yra siunčiami, tačiau Ukrainos kariuomenė daro išimtį: tie, kurie buvo išvaryti iš savo gimtųjų miestų po Rusijos invazijos praėjusiais metais, gali prašyti dalyvauti kovoje už jų išlaisvinimą.
Taigi tarp karių, kovojančių birželio mėnesį Pietų Ukrainoje prasidėjusiame kontrpuolime, yra karių, turinčių ypatingą motyvaciją. Jie kilę iš šio regiono kaimų ir miestelių, artimai juos pažįsta, o kartais turi šeimą ir draugų kitoje fronto linijos pusėje.
„Brigadai daug geriau turėti žmonių, kurie pažįsta vietovę, todėl vadai leidžia jiems kariauti savo namų kryptimi“, – sakė pulkininkas leitenantas Dmytro, kuris, kaip ir kiti kariai, nurodė tik savo vardą.
Pulkininkas Dmytro yra 36-osios jūrų pėstininkų brigados vado pavaduotojas, o jo šeima tebėra okupuotame mieste Chersono srityje. Jis taip pat paprašė paskyrimo kariauti savo gimtinės kryptimi.
„Noriu pamatyti savo tėvus, kuo greičiau, tuo geriau“, – sakė jis.
Keliolika karių, kurių namai yra priešais tranšėjas, kuriose jie dabar kovoja, sakė, kad nori grįžti į miestus, iš kurių kadaise pabėgo, bet šį kartą uniformuoti ir su ginklais rankose.
Tačiau pirmiausia jie turi prasibrauti pro smarkiai įtvirtintas Rusijos gynybines linijas.
„Jei prireiks penkerių metų, kol pamatysiu savo namus, tai gerai, aš neskubu“, – sakė eilinis Jevhenijus. Iki jo buvo likę apie 160 kilometrų.
Kai rusai įsiveržė į Ukrainą, jis su šeima buvo Kijeve. Jie gyveno migruodami tarp sostinės ir Berdiansko, bet planavo persikelti ten visam laikui.
Dabar jis vyksta į Berdianską kaip karys, padedamas nuodugnių žinių apie gerai pažįstamą vietovę.
„Jaučiu čia dirvos energiją, pažįstu kiekvieną šio fronto krūmą, – sakė eilinis Jevhenijus. – Galiu greičiau priimti sprendimus, nes žinau visas upes. Žinau, kurios vasarą išdžiūsta, o kurios ne.“
Kariai iš okupuotų miestų supranta, kad išlaisvinimo kaina gali būti labai didelė. Eilinis Jevhenijus, kuris padeda vadovauti artilerijos smūgiams, pažadėjo, kad padarys viską, ko reikės, kad atgautų savo miestą.
„Jei prireiktų, apšaudyčiau savo namus“, – pažymėjo jis.
Vėliau vyras juokavo, kad įrenginėjant šeimos namus, jis nebuvo patenkintas rausvais ir oranžiniais dažais, kuriuos namų kambariams parinko jo žmona. Tad dabar jis turės galimybę juos „perdekoruoti“.
Priešiški veiksmai su Maskva kai kuriose Rytų Ukrainos dalyse prasidėjo dar prieš 2022 m. vasario mėn. įvykdytą plataus masto invaziją, o ukrainiečiai, dalyvavę ankstesnėse kovose, teigė, kad pasilikti čia nebuvo išeitis.
„Geriausiu atveju atsidurčiau kalėjime rūsyje, – sakė 28 metų ūkininkas Vladyslavas, kuris savo kaimą Zaporožės regione paliko pirmosiomis invazijos dienomis. – Blogiausiu atveju jie mane sunakintų.“
Pakartotinai užsirašęs į kariuomenę seržantas Vladyslavas paprašė kovoti, kad susigrąžintų savo kaimą, kuris dabar yra apie 50 kilometrų priešais jo fronto tranšėjos poziciją.
„Pasiilgau savo sienų, visko, dėl ko dirbau, – sakė jis. – Pasiilgstu savo mamos maisto. Ji gamina koldūnus su bulvėmis ir kopūstais. Aš noriu grįžti namo būtent taip (vilkint uniformą -red.)“, – kalbėjo karys.
Kai kurie kariai kalbėjo apie kerštą okupuotose teritorijose gyvenantiems ukrainiečiams, kurie šiame kare stojo Rusijos pusėn. „Pirmiausia nueisiu ir sumušiu draugus, kurie išdavė savo šalį“, – sakė eilinis Jevhenijus.
Kitas karys, 23 metų Oleksandras, kilęs iš Bachmuto, rytinio miesto, sugriauto po beveik metus trukusių intensyvių mūšių, sakė, kad visiems kovojantiems svarbu atmintyje išlaikyti vaizdą, kaip kadaise atrodė jų namai.
„Tiesiog prisiminkite, kaip gerai jautėtės savo mieste, – kalbėjo jis. – Prisiminkite šį jausmą, kurį jie iš jūsų atėmė.“
Ant Azovo jūros kranto esantį Mariupolio miestą dabar taip pat sunku atpažinti po to, kai Rusija subombardavo civilių gyvenamuosius rajonus.
Vienas iš ten dirbančių chirurgų, 43 metų Leonidas, pasakojo, kad kasdien teikė pagalbą sužeistiesiems savo ligoninėje, kol Rusijos pajėgos ją apšaudė. Jis papasakojo, kad tada išėjo pro rusų apsupimą vis dar vilkėdamas baltą medicininį chalatą, kuris buvo aptaškytas krauju.
Pasitraukęs iš okupuotos teritorijos, jis įstojo į 36-ąją jūrų pėstininkų brigadą kaip karo gydytojas ir paprašė, kad jį pasiųstų į frontą netoli jo gimtojo miesto.
„Visada įsivaizduoju, kad į Mariupolį įvažiuosiu su uniforma ir ginklu, – sakė jis. – Mano šeima pamatys, kad visą tą laiką kovojau už juos.“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
