Nikita (netikras vardas) žvalgėsi aplinkui, bijodamas, kad gali būti sugautas. Jaunas rusas vilkėjo neišsiskiriančius drabužius ir veidą dengė gobtuvu. Pastaruosius kelis mėnesius Nikita gyveno Sakartvelo sostinėje Tbilisyje.
Iki vasario jis mokėsi Maskvoje. Jis buvo pasirašęs sutartį su Rusijos kariuomene, pagal kurią Gynybos ministerija apmokės jo studijas ir užtikrins, kad jis gaus vietą gyventi studentų bendrabutyje. Mainais jis pažadėjo trejus metus tarnauti Rusijos kariuomenėje. Tokie susitarimai Rusijoje nėra neįprasti.
„Tuo metu sutartį pasirašiau iš kvailumo, – sakė jis DW. – Man daug kas nebuvo aišku. Gerai, pagalvojau, praleisiu trejus metus kariuomenėje, bet mainais gausiu diplomą.“
Kai Nikita gavo šaukimo į kariuomenę pranešimą, jis nusprendė pasitraukti iš kariuomenės. Tačiau kariuomenė atmetė jo prašymą ir pasiūlė kompromisą.
„Jie perkėlė mane į vadavietę, kur turėjau padėti vadui tvarkyti dokumentus, – prisiminė Nikita. – Rugsėjo mėnesį gavau kitą darbą, kuriame dirbau su karine technika, ir man buvo pavesta atremti priešą užpuolimo atveju.“
Nikita suprato, kad bet kurią akimirką gali būti išsiųstas kariauti į Ukrainą, todėl nusprendė bėgti iš Rusijos į kaimyninį Sakartvelą.
„Nenorėjau eiti į karą, – pasakojo jis. – Pabėgimas buvo vienintelė mano galimybė.“
Nikita gerai žinojo, kad dezertyravimas yra rizikingas.
„Turėsiu slėptis nuo Rusijos visą likusį gyvenimą, niekada nebegalėsiu grįžti, – sakė jis. – Nebijau mirti ar atsidurti kalėjime, tiesiog nenoriu žudyti žmonių.“
Dezertyrų teismas
Yra ir daugiau tokių, kurie atsidūrė tokioje pačioje padėtyje kaip Nikita. Žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad įtariamiems rusų dezertyrams iškelta daugiau kaip tūkstantis bylų.
Rusijos nevyriausybinės organizacijos „Idite Lesom“ atstovas Grigorijus Sverdlinas DW sakė manantis, kad tikrasis rusų dezertyrų skaičius yra kur kas didesnis. G.Sverdlino grupė padeda bėgti iš Rusijos asmenims, atsisakantiems kariauti.
Jis sako, kad kai kurie vyrai bijo mobilizacijos, o kiti buvo fronte ir nebenori kariauti. „Gauname daug pranešimų apie tai, koks chaosas yra fronte, – atskleidė jis. – Kartais kariai nežino, kur yra vadai, kai kurie mums pasakoja, kad buvo palikti lauke, be jokių nurodymų.“
„Niekas naujokų nieko nemoko, o vienintelis mokymas – vieną kartą iššauti iš kulkosvaidžio“, – pridūrė jis.
Ypač praėjusį rudenį, kai Rusijoje prasidėjo mobilizacija, daugelis šauktinių socialiniuose tinkluose skelbė vaizdo įrašus apie prievartą, patirtą parengiamosiose stovyklose ir prie fronto linijos.
Igoris Sandžijevas taip pat patyrė tokią prievartą. Šis 46 metų statybininkas, dabar gyvenantis Uralske, vakarų Kazachstane, nori paviešinti savo kančias.
Įkalintas
Praėjusį rudenį I.Sandžijevui buvo liepta prisistatyti kariškiams, neva patikrinti jo asmens duomenis. Tačiau kai jis pasirodė biure, tą patį vakarą I.Sandžijevas gavo įsakymą tą patį vakarą dalyvauti mokomojoje stovykloje, kurioje po kelių savaičių bus ruošiamasi kovai Ukrainoje.
I.Sandžievas pasijuto patekęs į spąstus ir nusprendė bėgti iš Rusijos. „Buvo viskas arba nieko: maniau, kad arba pateksiu į kalėjimą daugeliui metų už tai, kad palikau karinį dalinį, arba mirsiu kur nors Ukrainoje“, – prisiminė jis.
„Bet aš verčiau eisiu į kalėjimą, nenoriu rizikuoti, nenoriu žaisti šioje loterijoje, vadinamoje karu, kurią rengia prezidentas (Vladimiras) Putinas“, – pridūrė.
Jis sakė, kad ši loterija gali baigtis mirtinai. Juk, kaip praneša Ukrainos kariuomenė, karas jau nusinešė virš 200 tūkst. rusų gyvybių. Tiesa, šių skaičių neįmanoma nepriklausomai patikrinti.
Daugelis vyrų, kurie buvo mobilizuoti po V.Putino įsako, turi šeimas. Tuo tarpu tie rusai, kurie savanoriškai stojo kariauti, tai darė tikėdamiesi pelningo užmokesčio, ypač jei buvo kilę iš skurdesnių regionų. Tai patvirtino ir iš Rusijos pietinės Kalmukijos Respublikos kilęs I.Sandžijevas.
Jis sakė DW, kad darbo perspektyvos ten buvo ribotos, o atlyginimai maži. „Daugeliui išvykti į karą yra vienintelė galimybė papildyti savo pajamas, nes kai kurie iš jų turi vaiką, kuris ruošiasi stoti į universitetą, o kiti galbūt yra paėmę būsto paskolą arba jiems reikia įsigyti automobilį“, – aiškino jis.
I.Sandžijevas iš pradžių pabėgo į Baltarusiją, kur, pasak jo pasakojimo, jį sučiupo policija ir grąžino į stovyklą netoli Volgogrado (Rusija). Tada jis nuvyko į Uralską (Kazachstanas), kur paprašė prieglobsčio.
Tačiau jo prašymas buvo atmestas, nes atitinkamas teismas nusprendė, kad jis neatitinka pabėgėlio statuso kriterijų. Vietoj to I.Sandžijevui buvo skirta šešių mėnesių lygtinė bausmė už neteisėtą sienos kirtimą. Jo mėginimas apskųsti nuosprendį nepavyko. Dabar jis gali būti deportuotas į Rusiją.
Miglota ateitis
Pasak Tarptautinio žmogaus teisių biuro Kazachstane direktoriaus pavaduotojo Deniso Živago, I.Sandžijevo atvejis nėra išimtis. Daugiau nei dvidešimt rusų laukia, kol bus išnagrinėti jų prieglobsčio prašymai.
„Šie žmonės nekirto sienos nelegaliai, jie Kazachstane yra teisėtai, tačiau kai kurie jų yra ieškomi (Rusijoje), – sakė D.Živagas. – Kitiems buvo įvesti kelionių apribojimai, jie bando rasti būdų, kaip pasiekti trečiąsias šalis.“
I.Sandžievas sakė, kad nėra labai optimistiškai nusiteikęs dėl savo ateities ir kad jo laukia „arba kalėjimas, arba karas Ukrainoje“. Jis teigė, kad Rusijos valstybinė žiniasklaida rusams sako, kad „fronte trūksta personalo ir darbingo amžiaus vyrai turėtų kariauti“.
Nikitos ateitis taip pat neaiški. Sakartvele jis jaučiasi nesaugus, „ne todėl, kad žmonės čia blogi ar panašiai, gruzinai su manimi nesielgia blogai dėl to, kad esu rusas, bet aš vis dar bijau Rusijos valstybės“. Kartais, pasak jo, jį kankina košmarai, „kai ateina senasis viršininkas, beldžiasi į duris ir sako: Eik su manimi, aš tave radau“.
Bet kokiu atveju tiek I.Sandžijevas, tiek Nikita nori kuo ilgiau likti už Rusijos ribų.
Parengta pagal „Deutsche Welle“ inf.
