Rusija sukūrė visą arsenalą skaitmeninio stebėjimo technologijų, kad palengvintų vidaus represijų operacijas, rašo „The New York Times“.
„Šios technologijos suteikė policijai ir Rusijos federalinei saugumo tarnybai, geriau žinomai kaip FSB, prieigą prie šnipinėjimo galimybių, orientuotų į kasdienį naudojimąsi telefonais ir interneto svetainėmis“, – rašoma tekste.
Pasak dienraščio šaltinių, sukurtos priemonės leidžia FSB sekti tam tikros rūšies veiklą šifruotose programose, pavyzdžiui, „Telegram“, „WhatsApp“ ir „Signal“. Saugumiečiai gali nuolatos stebėti telefono buvimo vietą, nustatyti anoniminius socialinės žiniasklaidos naudotojus ir įsiskverbti į žmonių paskyras.
Šią informaciją „The New York Times“ gavo Rusijos vaizdo stebėjimo paslaugų teikėjų dokumentų, saugumo ekspertų, skaitmeninių aktyvistų ir tiesioginio šaltinio, susijusio su skaitmeninio stebėjimo operacijomis Rusijoje.
Pažymima, kad daugelis technologijų įmonių, kuriančių stebėjimo priemones, priklauso „Citadel Group“, kurią anksčiau iš dalies kontroliavo Ališeras Usmanovas, kuriam taikomos ES sankcijos kaip vienam iš V. Putino „mėgstamiausių oligarchų“.
Kai kurios iš šių bendrovių bando išeiti į užsienį, o tai didina riziką, kad Rusijos sekimo technologijos pateks į tarptautinę rinką.
Vienas iš FSB turimų įrankių – „NetBeholder“ – padeda nustatyti dviejų telefonų buvimo vietą ir numatyti galimą abonentų susitikimą. Sistema gali nustatyti, ar asmuo naudojasi keliais mobiliaisiais įrenginiais, piliečių kilmės vietą arba užsieniečių kilmės šalį.
Kita sistema – „Protei“ – naudojama balso transkripcijai perimant telefoninius pokalbius, kad būtų galima nustatyti „įtartiną asmenį“.
„The New York Times“ žiniomis, būtent Kremlius nusprendė suteikti daugiau galimybių Rusijos saugumiečiams.
Nurodoma, kad Vladimiras Putinas, susidūręs su karinėmis nesėkmėmis Ukrainoje, skaudžiomis ekonominėmis sankcijomis ir vadovavimo iššūkiais po maišto, kuriam vadovavo sukarintos grupuotės „Wagner“ vadas Jevgenijus V. Prigožinas, vis labiau remiasi technologijomis, kad įgytų politinę galią.
Tokiu būdu Rusija, kadaise atsilikusi nuo tokių autoritarinių režimų kaip Kinija ir Iranas, naudojančių šiuolaikines technologijas kontrolei išlaikyti, greitai pasivijo juos.
„Dėl to žmonės tapo labai paranojiški, nes jei bendraujate su kuo nors Rusijoje, negalite būti tikri, ar tai saugu, ar ne. Jie labai aktyviai stebi duomenų srautą, – pasakojo Rusijos opozicijos politinė veikėja ir skaitmeninių teisių aktyvistė Alena Popova. – Anksčiau tai buvo skirta tik aktyvistams. Dabar jie išplėtė ją visiems, kurie nesutinka su karu.“
Šios technologijos gerai papildo kitas Rusijos pastangas formuoti viešąją nuomonę ir slopinti nesutarimus, pavyzdžiui, propagandą valstybinėje žiniasklaidoje, griežtesnę interneto cenzūrą ir naujas pastangas rinkti duomenis apie piliečius ir skatinti juos pranešti apie karą menkinančius įrašus socialinėje žiniasklaidoje.
Iš pradžių ši technologija buvo naudojama prieš politinius varžovus, pavyzdžiui, įkalinto opozicijos lyderio Aleksejaus A. Navalno šalininkus. Skaitmeninių teisių ekspertų teigimu, įrankių paklausa išaugo po invazijos į Ukrainą. Rusijos valdžios institucijos kreipėsi į vietos technologijų bendroves, kurios kūrė senąsias stebėjimo sistemas, ir paprašė daugiau priemonių.
Šis postūmis buvo naudingas tokioms bendrovėms kaip „Citadel“, kuri, JAV valstybės departamento duomenimis, nusipirko daugelį didžiausių Rusijos skaitmeninės pasiklausymo įrangos gamintojų ir kontroliuoja apie 60–80 proc. telekomunikacijų stebėjimo technologijų rinkos.
Vis dėlto, Karo Studijų Instituto (ISW) vertinimu, Rusijos technologijų įmonėms gali trūkti kvalifikuotų darbuotojų, atsižvelgiant į tai, kiek kvalifikuotų darbuotojų išvyko iš Rusijos prasidėjus karui 2022 m. vasario mėn.
ISW vertinimu, Kremlius šias technologijas gali pasitelkti nė tik Rusijos informacinei erdvei cenzūruoti, bet ir kaip prekę mainais į ginklus, skirtus naudoti Ukrainoje.
