Gausybėje futurologijos pasitaiko ir dėmesio vertų svarstymų. Prieš kelias dienas paskelbtos JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) analitinio dokumento ištraukos. Daug įdomių įžvalgų, atkreipiant dėmesį į Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, saugumo problemas.
Ataskaitoje yra svarstymų ir apie Rusijos ateitį: „Priešingai Vakarų ir daugybės Rusijos piliečių lūkesčiams, vargu ar po karo Rusija taps liberalia demokratija, taikiai sutarančia su kaimynėmis. Kur kas labiau tikėtina, kad tai bus autoritarinė, revanšistinė valstybė, įtariai žvelgianti į Vakarus ir disponuojanti didelėmis karinėmis galiomis.“ Be to, teigiama, kad dabar Rusijos karinės pajėgos didesnės nei iki karo.
Šiek tiek nustebino pasakymas apie Rusiją – revanšistinė valstybė. Tai reiškia, kad karui dar nepasibaigus jau prognozuojamas jos pralaimėjimas.
Gal taip ir atsitiks, bet, atvirai sakant, kol kas akivaizdžių pralaimėjimo Ukrainoje ženklų neįžvelgiu. Žinoma, tai priklauso nuo informacijos, kuri „gerina regėjimą“, turėjimo. Matau tik pozicinius susirėmimus, abipusį apsišaudymą 17–20 procentų okupuotoje Ukrainoje teritorijoje.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis nuolat primena – pamažu judame į priekį. Priekis – tai Krymas ir Donbasas. Kitas reikšmingas Ukrainos politikas savaip „priekį“ supranta – esą „judėjimas nematuojamas metrais ar kilometrais, svarbu, kiek priešo sunaikinta“.
Paprasčiau sakant, šaudoma tol, kol kam nors pasibaigs žmonių ir technikos ištekliai.
Tradiciniu karinio išsimokslinimo žvilgsniu vertinant, atrodo, kad dominuoja diversinis, partizaninis karas.
O ką mano Kremlius apie karo eigą, rezultatus, ateitį? Lietuvos žiniasklaidoje, bent jau prieš metus, buvo nuomonė (ne valdžios), kad agresoriui nedera suteikti žodžio pagal principą „audiatur et altera pars“ („tebūnie išklausyta ir kita pusė“). Agresorius yra agresorius ir jis nusipelno tik pasmerkimo. Sutinku, bet kokios mintys yra agresoriaus įsčiose, verta ir reikia žinoti.
Birželio 13 d. Rusijos karinės tematikos žurnale „Profilis“, o netrukus ir žurnale „Rusija globalioje politikoje“ buvo paskelbtas S.Karaganovo straipsnis šokiruojančiu pavadinimu „Atominio ginklo panaudojimas gali išgelbėti žmoniją nuo globalinės katastrofos“. Margoje propagandinėje makulatūroje gal straipsnis ir nebūtų atkreipęs didesnio dėmesio, jei ne teksto autoriaus asmenybė.
Šiuo metu S.Karaganovas (gim. 1952 m.) pristatomas kaip Rusijos užsienio ir gynybos politikos tarybos garbės pirmininkas. Paprasčiau – Kremliaus „gyventojas“, ne paskutinės eilės V.Putino patarėjas. Tiesioginės jo pareigos – Ekonomikos instituto Pasaulio ekonomikos ir politikos fakulteto dekanas, praeityje ilgai dėstęs ir Vakarų universitetuose. Išleidęs knygų anglų ir rusų kalbomis. Įdomu, kad dabartiniai Rusijos propagandininkai (pradedant pagarsėjusiu V.Solovjovu ar RT įkūrėja M.Simonian, baigiant O.Skabejeva, E.Popovu ir kitais) ilgą laiką gyveno arba studijavo, dirbo JAV.
S.Karaganovo pavardę išgirdau dar Sąjūdžio laikais. Nuogirdomis žinojau, kad jis kai kuriems Sąjūdžio dalyviams įteikė savo pastabas apie Lietuvos ir Rusijos ateities santykius. To teksto neteko matyti. Anglų kalba išplatino straipsnį „Kaip Baltarusijos elitą paversti prorusišku?“
Savo karjerą S.Karaganovas pradėjo B.Jelcino komandoje. 1991 m. buvo Rusijos URM užsienio politikos tarybos narys. 1993–1999 m. – Rusijos prezidentinės tarybos narys. Perėjo dirbti į V.Putino komandą. Iki šiol laikomas įtakingu Kremliuje.
Pastarosios S.Karaganovo mintys bei pasiūlymai sukėlė šurmulį ir Rusijos viduje. Pagrindinė straipsnio mintis atsispindi jau pavadinime. Apibendrinti jo idėjas nesunku – esą susidūrimas tarp Rusijos ir Vakarų bet kuriuo atveju tęsis nepriklausomai nuo vadinamosios specialiosios karinės operacijos rezultatų.
Verta pacituoti plačiau: „Jeigu mes visiškai išlaisvinsime Donecko, Luhansko, Zaporožės, Chersono apskritis, tai bus tik minimali pergalė. Ne ką didesnė sėkmė bus Ukrainos rytų ir pietų išlaisvinimas per vienus ar dvejus metus. Likusi Ukrainos dalis vis tiek liks kraujuojanti, Rusijos nekenčianti. Ir dar blogiau būtų užėmus visą Ukrainą – griuvėsiai su Rusijos nekenčiančia visuomene.“
S.Karaganovo nuomone, Rusijos ir Vakarų, ypač JAV, santykiai tik aštrės.
Jo aiškinimu, neapykanta Rusijai ir rusams Vakaruose įsišaknijo iki tokio lygio, kad nebeleidžia tikėtis jokių normalių, draugiškų santykių ateityje.
Juolab kad šis „neapykantos“ procesas jau tęsiasi penkis šimtus metų ir tai baigsis Rusijos sunaikinimu, net termobranduoliniu karu.
Todėl S.Karaganovo pasiūlymas Kremliui – kirsti atominiu ginklu Vakarams pirmiems. Yra užuomina, kad tokiu taikiniu galėtų būti Lenkija.
Beje, pirmasis aštriai į straipsnio idėjas sureagavo, o tai pastaruoju metu netikėta, Rusijos akademinis sluoksnis, pavadinęs tai rusišku žodžiu „briedas“.
Vienas kritikuojančių akademikų retoriškai paklausė: ar straipsnis nebuvo suderintas su Kremliumi? Niekas neatsakė. Pats Kremlius kol kas irgi nereagavo.
