Įgula nardymą prie „Titaniko“ nuolaužų pradėjo birželio 18 d. 8 val. ryto, tačiau praėjus 1 val. ir 45 minutėms ryšys nutrūko. Dabar žinoma, kad tuo metu JAV karinis jūrų laivynas užfiksavo sprogimo garsą. Po penkių dienų povandeninio laivo nuolaužos buvo rastos jūros dugne, maždaug už 500 metrų nuo „Titaniko“.
Laive buvę žmonės – ekspediciją organizavusios bendrovės „OceanGate“ generalinis direktorius 61 metų Stoktonas Rushas, 77 metų prancūzų „Titaniko“ ekspertas Paulis-Henri Nargeoletas, 58 metų britų milijardierius, nuotykių ieškotojas Hamishas Hardingas, 48 metų Shahzadas Dawoodas ir jo 19 metų sūnus Sulemanas – spėjama veikiausiai žuvo iš karto dėl implozijos, nespėję suvokti, kas vyksta.
Sekmadienį Shahzados žmona ir Sulemano motina Christine Dawood laikraščiui „New York Times“ pasakojo apie paskutinį ekspedicijos etapą ir atskleidė, kaip jos artimieji galėjo išvengti šios penkias gyvybes nusinešusios nelaimės.
Shahzada Dawoodas – 48 metų britų ir Pakistano verslininkas iš vienos turtingiausių Pakistano šeimų. Jis buvo verslo konglomerato „Engro Corporation“, kuris užsiima žemės ūkio, energetikos ir telekomunikacijų sritimis, pirmininko pavaduotojas.
Iš pietryčių Anglijos kilę Dawoodai susižavėjo „Titaniku“ po to, kai 2012 m., minint 100-ąsias laivo nuskendimo metines, apsilankė parodoje Singapūre. 2019 m. šeima taip pat lankėsi Grenlandijoje, kur, kaip prisimena Shahzados žmona, buvo apkerėta ledynų, kurie virto ledkalniais.
Tais pačiais metais C.Dawood pastebėjo „OceanGate“ skelbimą, kuriame buvo siūlomos kelionės link „Titaniko“. Šeima buvo sužavėta – ypač Shahzada ir Sulemanas. Tačiau tuo metu berniukas buvo dar per jaunas nerti į vandenyno gilumas. „OceanGate“ reikalavo, kad keleiviai būtų sulaukę 18 metų, todėl pati C.Dawood planavo lydėti savo vyrą.
Vis dėlto COVID-19 pandemija atidėjo visus planus ir Sulemanas jau buvo pakankamai suaugęs nerti į vandenyno gilumą.
Moteris prisimena, kad „OceanGate“ kalbėjo kosminių ekspedicijų kalba: „valdymo centras“, „misijos vadovas“, „paleidimo ir iškėlimo platforma (LARS)“ ir „atgalinis skaičiavimas iki starto“.
Už kelionę susimokėję keleiviai buvo vadinami „misijos specialistais“, bendrovė prašė jų nevadinti „klientais“, „turistais“ – arba „keleiviais“. Jiems buvo išdalyti marškinėliai ir švarkai, išsiuvinėti jų vardais ir jų šalių vėliavomis. Ant rankovės buvo užrašas: „Titaniko tyrimų įgula“.
„Giluminis nardymas nykštukiniu povandeniniu laivu yra vienintelis ekstremalus užsiėmimas, prieinamas bet kuriam sveikam žmogui, neturinčiam treniruočių ir nepriklausomai nuo amžiaus“, – savo knygoje rašė vienas iš žuvusiųjų, „Titaniko“ ekspertas P.H. Nargeoletas.
Kai kuriems ekspertams, įskaitant bent vieną buvusį darbuotoją, visa „OceanGate“ veikla kėlė nerimą. Povandeninių laivų specialistai kritikavo cilindro formos konstrukciją, lyginant su kitais giliavandeniais povandeniniais laivais, kurie yra rutulio formos.
Kritikos taip pat susilaukė palyginti didelis iliuminatorius, kuris buvo pagamintas iš mišrių medžiagų, tokių kaip anglies pluoštas ir titanas. Pasak ekspertų, šios medžiagos gali blogai sukibti arba neatlaikyti didžiulio slėgio, atsirandančio giluminio nardymo metu.
Jūrų technologijų draugijos pilotuojamų povandeninių transporto priemonių komiteto pirmininkas Willas Kohnenas 2018 m. parengė laišką S.Rushui, kuriame teigė, kad „OceanGate“ „eksperimentinis“ metodas gali sukelti „katastrofiškų“ pasekmių. Jį pasirašė dešimtys ekspertų.
Kitais metais vienas povandeninių aparatų ekspertas išgirdo spragsėjimo garsus per nardymą „Titane“ Bahamų salose ir elektroniniu laišku kreipėsi į S.Rushą, prašydamas sustabdyti veiklą. Kompanijos vadovas padarė keletą pataisymų, bet toliau priiminėjo klientus.
Vos suspėjo į lėktuvą
Kritika nesustabdė Dawoodų šeimos nuo savo svajonės įgyvendinimo. Birželio 14 d. jie išskrido į Torontą. Tačiau jų skrydis iš Toronto į Sent Džoną, kur jie turėjo prisijungti prie ekspedicijos, buvo atšauktas. Sekančią dieną jiems taip pat nepavyko išvengti nesklandumų. Jų naujasis skrydis buvo atidėtas, todėl šeima baiminosi, kad gali nepavykti suspėti laiku į ekspedicijos pradžią.
„Iš tikrųjų buvome sunerimę, maždaug, o Dieve, o kas, jei jie atšauks ir tą skrydį? – sakė C.Dawood. – Žvelgiant atgal, aišku, norėčiau, kad jie tai padarytų.“
Moteris ir jos 17 metų dukra prisijungė prie S.Dawood bei Sulemano ir keliavo kartu su „Titaną“ į vandenyną nutempusiu krovininiu laivu „Polar Prince“. C.Dawood laikraščiui atskleidė, kad birželio 15 d. vidurnaktį jie atplaukė į motininį laivą Sent Džono uoste Niufaundlende ir išplaukė į nardymo vietą.
Buvusiame Kanados pakrančių apsaugos tarnybos ledlaužyje, pastatytame dar 1959 m., „Polar Prince“ buvo 17 žmonių įgula. Tarp jų -„OceanGate“ narai ir darbuotojai bei nuolat besikeičiantys klientai.
Kaip teigia C.Dawoodas, šeimai buvo ankšta kajutėse, tačiau svarbiausia buvo tai, kad laiką jie leido visi kartu. Kiekvieną dieną 7 val. ryto ir 19 val. vakaro vykdavo darbuotojų susirinkimai, kurie trukdavo valandą ar ilgiau. Jais buvo siekiama, kad mokantys klientai – tyrinėtojai, nuotykių ieškotojai ar mokslininkai – nebūtų pasyvūs ekspedicijos dalyviai.
Paskutinis rytas kartu
Birželio 18 d. C.Dawood iš pagalbinio laivo stebėjo, kaip Shahzadas ir Sulemanas lipo į povandeninį laivą „Titanas“. Moteris nė neįtarė, kad tai bus paskutinis rytas, kai visa šeima yra kartu.
„Tai buvo tarsi gerai sustyguota operacija – matėsi, kad jie tai jau buvo darę daugybę kartų“, – C.Dawood prisiminė rytą, kai į vandenyno gelmes leidosi „Titanas“.
Besiruošiantiems leistis žemyn S.Rushas visada rekomenduodavo dieną prieš nardymą suvartoti mažai maisto, o nardymo rytą – negerti kavos. Taip pat buvo liepta mūvėti storas kojines ir užsidėti kepurę, nes gilumoje gali būti šalta. Laive nebuvo privataus tualeto, tik butelys arba stovyklavietės tipo tualetas už užuolaidos.
Sulemanas ir Shahzada buvo apsirengę „OceanGate“ „skrydžio“ kostiumais, taip pat neperšlampamomis kelnėmis, oranžine neperšlampama striuke, plieniniais batais, gelbėjimosi liemenėmis ir šalmais.
Keleiviams buvo pasiūlyta į telefonus parsisiųsti mėgstamą muziką, kuri būtų grojama „Bluetooth“ per garsiakalbį. S.Rushas taip pat perspėjo, kad nusileidimas į vandenyno gilumą vyks tamsoje, nes priekiniai žibintai bus išjungti taupant baterijos energiją. Dėl tos pačios priežasties buvo išjungtos ir blausios šviesos viduje. Švytėjo tik kompiuterių ekranai ir rašikliai, naudojami nusileidimui stebėti popieriuje.
Prieš nusileidimą į vandenyno gelmes visiems keleiviams buvo privaloma pasisverti. „Aš atrodau gana storas“, – Shahzados žodžius prisiminė C.Dawood.
Po privalomo pasisvėrimo, Sulemanas nusileido laiptais žemyn, kad įliptų į motorizuotą plaustą, kuris turėjo nugabenti keleivius į plūduriuojančią platformą, prie kurios buvo pririštas „Titano“. Shahzada buvo ne toks grakštus.
„Jam prireikė papildomos rankos, kad galėtų nusileisti laiptais žemyn su visa šia įranga, nes batai buvo labai gremėzdiški, – sakė jo žmona. – Mes su Alina galvojome: „O Dieve, tikiuosi, kad jis nenukris į vandenį“.
Visi penki įlipo į povandeninį laivą, o narai uždarė liuką. S.Rushas paprastai sėdėdavo gale, atokiau nuo iliuminatoriaus. Kiti sėdėdavo nugara į lenktas sienas. Narai uždarė liuką. Kažkas su reketu priveržė visus varžtus.
Galiausiai įgula nuleido „Titaną“ nuo platformos į vandenį. Paprastai povandeninis laivas nusileisdavo maždaug 25 metrų per minutę greičiu. Jis buvo pakankamai lėtas, kad nebūtų juntamas judėjimas.
Bendrovės „OceanGate“ teigimu, „Titaną“ nusileisti iki „Titaniko“ užtruks apie dvi su puse valandos, o pakilti atgal į paviršių – apie dvi su puse valandos. Per tą laiką maždaug keturias valandas bus galima apžiūrėti nuolaužas. Tačiau, kaip atskleidė žiniasklaida, daugiau „Titano“ misijų buvo nutrauktos nei įvykdytos. Šį kartą taip irgi nutiko, tačiau su daug tragiškesnėmis pasekmėmims.
C.Dawood patikino, kad vienintelis ryšys tarp kapsulės ir laivo – koduotomis kompiuterinėmis tekstinėmis žinutėmis – dažnai buvo nestiprus. Jei pertrauka trukdavo ilgiau nei valandą, nardymas būdavo nutraukiamas. „Titanas“ numesdavo svorius ir grįždavo į paviršių.
„Aš taip pat žvalgiausi į vandenyną, jei galbūt pamatysiu juos išplaukiančius į paviršių“, – sakė ji, prisimindama pirmąsias valandas po paskelbimo apie povandeninio laivo dingimą.
Ji buvo motininiame laive „Polar Prince“, kai po penkių dienų atėjo žinia, kad rastos povandeninio laivo nuolaužos.
