„Rusiją vertinu, kaip organizuoto nusikalstamumo valstybę su tam tikra mafijine sąranga. Bet nuo seno visame pasaulyje veikiančių mafijos organizacijų Rusijos mafija skiriasi tuo, kad disponuoja branduoliniais ginklais. Tai – išskirtinis istorijos reiškinys. Todėl praėjusio penktadienio konfliktą, kuris iš dalies baigėsi sekmadienio naktį, vertinu būtent, kaip organizuoto nusikalstamumo įvykius“, – teigė S.Šusteris.
– Ar J. Prigožino žygį iš Rostovo prie Dono į Maskvą galima laikyti Kremliaus ir jo aplinkos perversmo pradžia?
– Visų mafijų struktūrose yra vadinamasis kupolas. Jį sudaro visos mafijos šeimos arba klanai. Tie klanai išsirenką vadeivą (bosą). Rusijos mafijos kupolas savo vadeiva išsirinko V. Putiną, nes jis buvo pats pilkiausias, pats nepavojingiausias arba „nuorūka“ ir „pilka kandis“, kaip jį vadindavo bendramoksliai KGB mokykloje.
J. Prigožinas, kuris pagrįstai laikomas milijardieriumi, Afrikoje užsidirbo milžiniškus pinigus to kupolo ir jo boso V. Putino dėka. Tai jam leido susikurti privačią armiją. Tik nereikėtų pamiršti, kad jis ją kūrė ne už „savus“, o už – Rusijos biudžeto pinigus. Bet, kadangi valstybė – mafijinė, ypatingo skirtumo tarp tų pinigų nėra.
Nepaisant to, kad J. Prigožinas buvo nuolat šalia V. Putino ir net sukūrė, kaip pats sakydavo, pačią stipriausią pasaulyje armiją, prie bendro stalo Rusiją valdanti mafija jo nekviesdavo.
Todėl ir jo pastarųjų dienų pareiškimai, ir žygis į Maskvą reiškia, pirmiausia, siekį parodyti, kad jis turi pagrįstą teisę sėdėti prie bendro Rusijos mafijos kupolo stalo.
Praėjusio penktadienio ir šeštadienio įvykiai parodė ir dar vieną svarbų dalyką – V. Putinas prarado savo sukurtos mafijos kupolo boso statusą. Jis neturi įtakos, jėgos, charakterio, drąsos, todėl nebegali vadovauti šiai nusikalstamai organizacijai, kuri vadinasi Rusijos federacija (RF).
– Jeigu J. Prigožinas savo armiją laiko stipriausia ne tik Rusijoje, bet ir – pasaulyje, oficialioji Rusijos federacijos armija turėtų mažų mažiausiai ant jo griežti dantį ir reikšti nepasitenkinimą.
– Dėl to gi RF armijos atstovai turėtų būti nepatenkinti? Tie žmonės, kurie vadovavo Rusijos ginkluotosioms pajėgoms ir tebevadovauja joms, nepriklauso V. Putino mafijos kupolui. Jie – tik mafijos viršūnėlių įsakymų vykdytojai. Tačiau tų įsakymų vykdytojai – vagys stambiu mastu. Kitaip tariant, jie ginkluotųjų pajėgų netobulino, neginklavo šiuolaikiniais ginklais, o tam skirtus pinigus išvogė.
Todėl Rusijos ginkluotosios pajėgos pasirodė akivaizdžiai nepasirengę jokiems veiksmams. Ši armija toli gražu – ne antroji pasaulyje. Gal net – ne dešimtoji, o tik – vaiduoklių armija, neturinti nieko bendra su šiuolaikinėmis išsivysčiusių šalių ginkluotosiomis pajėgomis.
Esu tikras, Rusijos ginkluotųjų pajėgų atstovai ne griežia dantį ant J. Prigožino ir jo samdinių, o greičiau jaučia solidarumą su jais. Juk jis tas žmogus, kuris vis dėlto sugebėjo sukurti armiją. Jam rūpi išsaugoti savo karių gyvybes, moka jiems geras algas. Pagaliau kalba tiesą, apie tai, kad Rusija apvogta ir ją ne bolševikai, kaip sako V. Putinas, apvogė, o jis pats ir jo aplinka. Tokios J. Prigožino kalbos patinka ir armijai, ir tautai.
Taigi, J. Prigožinas šiuo metu veikia labai teisingai ir būtent jis „nuleido“ V. Putiną žemyn, kuris jau nebėra bosų-bosas.
– Dėl to peršasi išvada, kad už J. Prigožino nugaros – ne tik aukšti Kremliaus atstovai, bet ir – įtakingi Rusijos oligarchai.
– Greičiausiai. Tarp jų gali būti vienas iš „Rosatom“ vadovų Sergejus Kirijenka, o taip pat – broliai Jurijus ir Michailas Kavalčiukai. Pastarieji – seni V. Putino draugai dar nuo jo veiklos Sankt Peterburge laikų.
Tačiau J. Prigožinas jau tapo kur kas savarankiškesnis ir galbūt net jis labiau daro įtaką tiems, kurie – už jo nugaros. Argi S. Kirijenkai reikėjo, kad J. Prigožinas užimtų Maskvą? Ar S. Kirijenka ir Kavalčiukai galėjo paskambinti J. Prigožinui ir įsakyti jam sustabdyti savo kariaunos žygį į Maskvą? Tikrai – ne.
– Tai, kodėl J. Prigožinas įsiklausė į Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos prašymus sustoti Maskvos prieigose?
– Nemanau, kad jis paklausė A. Lukašenkos. Juk J. Prigožinas neturėjo tikslo užimti Maskvą. Jo tikslas buvo įrodyti, kad gali tai padaryti.
– Akivaizdu, bet – neįtikėtina, kad J. Prigožinas su savo samdiniais nužygiavo beveik iki Maskvos, nepatirdamas absoliučiai jokio pasipriešinimo. Negi V. Putinas jo taip išsigando?
– Be jokios abejonės. V. Putinas – iš prigimties bailys.
J. Prigožino bandymas užgrobti Maskvą įrodė ir dar vieną reikšmingą dalyką – jeigu šiandien Ukrainos kariuomenė ryžtųsi pakartoti šį žygį, tai ji Maskvą pasiektų kur kas greičiau, nei J. Prigožinas. Gal net per kelias valandas. Juk akivaizdu, kad nėra kam Maskvos ginti, nes ten yra viso labo kažkokia nacgvargija, kuri geba tik demonstracijas išvaikyti, o nekariauti prieš tinkamai parengtą kariuomenę.
Visos kitos Rusijos ginkluotosios pajėgos, sugebančios kariauti ir priešintis, šiuo metu – fronte Ukrainoje. Kitos armijos rusai šiuo metu tiesiog neturi. Todėl kelias į Maskvą – atviras. Tik, labai gaila, kad Ukraina negali išsiveržti į RF teritoriją. Jos sąjungininkai Vakaruose, NATO ir Europos Sąjungoje to nesuprastų.
– Reikėtų pripažinti, kad J. Prigožinas savo žygiu V. Putiną pažemino ne tik jo mafijos kupolo akyse, bet ir prieš visą pažangų pasaulį.
– Neįmanoma to paneigti. V. Putinui bus nepaprastai sunku išgyventi šį pažeminimą, nes jis – garbėtroška. Dar baisiau – jis prarado net ir tų, neva tai, turimų partnerių, su kuriais pastaruoju metu dar pabendraudavo, pasitikėjimą.
Iranas, užuot pasakęs, kad net nežino, kas toks J. Prigožinas ir palaiko V. Putiną šiame konflikte, jam atrėžė, kad „tai – ne mūsų reikalas“. Dar kartą Turkijos prezidentu patęs Recepas Erdoganas pareiškė tikįs, kad „nugalės blaivi nuovoka“, nors Rusijos propagandistai bandė jam prisiūti žodžius, esą jis palaikąs V. Putiną. Net Kinija citavo įvairius JAV ekspertus, kas, apskritai, galvoje netelpa. Jokio palaikymo kinai V. Putinui neišreiškė, patardami tvarkytis pačiam ir vadovautis blaiviu protu.
Visus kitus, vadinamuosius ne priešus, V. Putinas taip pat prarado. Kažkas iš Vidurinės Azijos šalių netgi pasityčiojo, pasiūlydamas atsiųsti į Maskvą vagoną plovo.
– Negi, V. Putinas iš tikrųjų iš Kremliaus pabėgo į savo auksinius rūmus Valdajuje, kur taip pat jam įrengtas didžiulis bunkeris?
– Greičiausiai.
– Kaip jums atrodo, ar V. Putinas paklus įvykdyti J. Prigožino reikalavimus pašalinti iš pareigų gynybos ministrą Sergejų Šoigu ir ginkluotųjų pajėgų vadą Valerijų Gerasimovą?
– Jis galėtų pašalinti ne tik S. Šoigu ar V. Gerasimovą, bet ir patį J. Prigožiną. Tiesiog imtų, kaip jau įprasta, ir nunuodytų. Tik, deja, šiuo metu J. Prigožinas – kur kas galingesnis už V. Putiną, nes jo sukurta organizacija veikia. O V. Putinas net iš Voronežo iki Maskvos nebūtų nužygiavęs.
Tiesiog galvoje netelpa, kad J. Prigožinas buvo užėmęs Rostovą prie Dono! Juk ten įsikūręs Rusijos pietinės apygardos karinių pajėgų štabas – pagrindinis karo Ukrainoje štabas. Ten – galingiausias karinis aerodromas, iš kurio kyla bombonešiai. Taigi, jei J. Prigožinas būtų panorėjęs, jis ramų ramiausiai bombonešiu atskridęs ir į pačią Maskvą.
Šiuo metu jau iš Rusijos sklinda žinios, kad suiminėjami tos Rusijos pietinės karinės apygardos Rostove prie Dono kariškiai, nes esą jie neorganizavo pasipriešinimo J. Prigožinui. Tuo tarpu, jis sėdi sau saugiai Baltarusijoje, nes visi jam pareikšti kaltinimai ir pradėtos vos prieš dieną bylos buvo panaikintos.
– Koks likimas laukia J. Prigožino kariaunos? Ar jo „vangnerininkai“ sugrįš kariauti į Ukrainą?
– Sudėtingas klausimas. Šiais visuotinos informacijos laikais rusų kariai apkasuose Ukrainoje, neabejotinai, aptarinėja J. Prigožino žygį. Norėčiau tikėti, kad jie savęs klausia: „O ką gi, mes čia veikiame“? Juk savo žygio išvakarėse J. Prigožinas savo kalbose pareiškė, kad karą prieš Ukrainą pradėjo Rusijos oligarchai, kad tarpusavyje išsidalintų jos turtus. Pasak J. Prigožino, iš pradžių tie oligarchai išgrobstė Krymą, po to – Donecko ir Luhansko sritis, o 2022 m. vasario 24 d. jie nusprendė nusiaubti jau visą Ukrainą. Jos bosu buvo numatytas Viktoras Medvečiukas, o jam būtų vadovavęs bosų-bosas V. Putinas.
– Tokius J. Prigožino pareiškimus, tikėtina, rusų kariai Ukrainoje šiuo metu irgi aptarinėja.
– Viliuosi, kad jie praregėjo. Juk panašiomis mintimis rusai ėmė gelbėtis ir 1917 m., nors V. Putinas savo kalbose visą Rusijos istoriją yra apvertęs aukštyn kojomis. Paskutinėje savo kalboje jis, neminėdamas J. Prigožino pavardės (nes jis priešų paprastai vardais nemini), postringavo, kad lygiai tokį patį smūgį Rusija patyrė 1917 m., kai vyko Pirmasis Pasaulinis karas. Esą tada pergalę iš Rusijos nugvelbė už armijos nugaros vykę intrigos, rietenos, politikavimas. Tada, anot V. Putino, Rusija išsibarstė, prarado daugybę savo teritorijų, galiausiai ją ištiko tragedija – pilietinis karas. Tačiau kažkodėl V. Putinas pamiršo, kad 1914 m. per mėnesį kare per mėnesį žūdavo 65 tūkst. rusų karių, o 1916 m. – 224 tūkst. per mėnesį.
Bet J.Prigožinas, įžengęs su savo samdiniais į Rostovą prie Dono, ten buvusiems kariškiams žėrė negailestingą statistiką ir faktus – šiuo metu Ukrainoje žūsta mažiausiai tūkstantis rusų karių. Tik dabar – ne 20 amžiaus pradžia, o – 21 amžius.
Ar žinodami tokius faktus, rusai ir toliau norės žūti už oligarchus ir jų siekius išgrobstyti Ukrainą? Ar apkasuose Ukrainoje sėdintys rusai nori būti paskutiniais, kurie ten žus? Nebūčiau tikras.
Kokia paties J. Prigožino ateitis ir kokie jo planai, kol kas nerandu atsakymo. Mano galva, ši istorija dar nesibaigė. Ar V. Prigožinas ir toliau kariaus Ukrainoje, klausimas irgi šiuo metu – be atsakymo.
Tam įtakos galėtų turės vadinamų Rusijos patriotų nuostatos. Jie juk irgi suskilę – vieni remia V. Putiną, kiti – tarptautinių teismų už lėktuvo virš Ukrainos numušimą nuteistą Igorį Girkiną. Pulkininkas Viktoras Alksnis tvirtina, kad šiuo metu tikrasis Rusijos prezidentas – J. Prigožinas, o Z prezidentas – V. Putinas.
– Kaip esamą situaciją Rusijoje savo naudai galėtų išnaudoti Ukraina?
– Kol rusai pasimetę, kol Rusijoje – suirutė – ukrainiečiams nepaprastai palankus laikas smogti visa jėga, kad įvyktų tikras, galingas jų kontrpuolimo proveržis.
– Ar galėtų NATO Vilniuje vyksiančiame viršūnių susitikime pakviesti Ukrainą tapti Aljanso nare? Gal, esant visiškai neapibrėžtai situacijai Rusijoje, durys Ukrainai atsivertų plačiau?
– Nemanau, nes Ukraina dar nepasirengusi tapti NATO nare. Iš tų demokratijos instrumentų, kuriuos privalu turėti Aljanso narėms, Ukraina dar daug ko neturi, o svarbiausia – nėra nepriklausomų teismų sistemos. Be to, klesti beprotiška korupcija. Kariuomenėje – taip pat. Todėl nerealu, kad visos 31 šalys narės, įskaitant Suomiją, balsuotų už Ukrainos narystę.
Nepaisant to, Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui būtina atvykti į Vilnių, nes be NATO pagalbos jo šalis negalėtų kautis prieš Rusiją. O juk reikia gauti dar ir naikintuvus, ir tolimojo nuotolio artilerijos įrenginius.
– Nors J. Prigožino žygis viso pasaulio akyse pažemino ir V. Putiną, ir jo kliką, kalbos apie tai, kad Rusija gali Ukrainai smogti branduoliniu ginklu netyla. Atvirkščiai – netgi suaktyvėjo. Negi, tai realu dabar?
– Mano pozicija šiuo klausimu – radikali: NATO kariniai daliniai turėjo įeiti į Baltarusiją ir užkirsti kelią Rusijai ten dislokuoti savo branduolinius ginklus. Gal ir dabar dar nevėlu? Kad tik neatsitiktų taip, kad po kurio laiko būtų griebiamasi už galvų, apgailestaujant, kad tai nepadaryta laiku.
Esu tikras, kad Lietuva ir Lenkija puikiai suvokia, koks pavojus jų pašonėje. Būtų labai teisinga, jei per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje lietuviai ir lenkai imtųsi iniciatyvos įtikinti Aljanso vadovybę ir pačias galingiausias jo nares, įvesti karinius dalinius į Baltarusiją.
