„Sunkus laikas. Nesitikėjau, kad sulauksiu tokio. Šalis kariauja. Šiuo metu grįžtu iš Zaporožės. Buvau, mačiau savo akimis mūsų tikruosius didvyrius. Aš daug važinėju.
Aš buvau su „muzikantais“ („Wagner“ grupuote) solidarus ir Artiomovske aš mačiau didvyrius. Zaporožėje ir Chersone, Donecke ir Luhanske aš mačiau mūsų specialiojo padalinio kareivius, karininkus, savanorius, Raudonosios armijos karius.
Šiandien visi klausimai, kuriuos aš girdėjau, buvo apie vieną: „Kas vyksta namuose?“ 25 tūkst. žmonių labai praverstų mūsų fronte. Žygis būtinas. Į Lvovą, į Kijevą, o jeigu prireiks – ir dar toliau. Bet tada, kai tu žiūri į tai, kas vyksta, galvoji, kas nutiko... Kornilovo maištas? Musolinio žygis į Romą? Apie ką mes kalbam?
Mes gi – Rusijos žmonės. Mes juk tėvynę mylim. Nejaugi mes leisim dabar šalį prarasti? Kas dabar kursto visus tuos informacinius triukšmus? Pažiūrėkite, kaip džiaugiasi priešai, džiūgauja Ukrainos žiniasklaida. Pažiūrėkite, kam kviečia Chodorkovskis ir visa jo parsidavusi šutvė?
Vaikinai, atsipeikėkit. Atsipeikėkit. Priešas ten, Ukrainoje. Su Ukrainos nacizmu reikia kariauti. Sustokite, kol nevėlu. Kad neprarastume šalies. Nieko nėra baisiau už pilietinį karą“, – kalbėjo V.Solovjovas.
