Ketvirtadienį baigėsi kelias dienas trukusios povandeninio laivo paieškos. Maždaug už 1 600 metrų nuo istorinių „Titaniko“ nuolaužų buvo rastos „Titano“ dalys.
JAV pakrančių apsaugos tarnybos kontradmirolas John'as Maugeris nustatė, kad nuolaužos atitinka teoriją, jog laivo korpusas neatlaikė milžiniško vandens spaudimo ir įvyko jo implozija.
Povandeninė implozija – tai staigus laivo, kuris turėjo būti veikiamas didžiulio slėgio tokiame gylyje, į kurį jis nėrė, griuvimas į vidų.
Pasak Nacionalinės urvų narų asociacijos tarptautinių mokymų direktoriaus Ricko Murcaro, tokiame gylyje, kokiame yra „Titanikas“, slėgis yra kelis šimtus kartų didesnis nei paviršiuje.
Buvusi karinio jūrų laivyno karininkė, Floridos tarptautinio universiteto profesorė Aileen Maria Marty teigė, kad katastrofiška implozija yra „neįtikėtinai greita“, ji įvyksta vos per milisekundės dalį.
„Viskas sugriūtų anksčiau, nei viduje esantys žmonės suprastų, kad yra problema“, – patikino ji CNN.
Tarp žuvusiųjų buvo Pakistano verslininkas Shahzada Dawoodas ir jo sūnus Sulemanas Dawoodas, britų verslininkas Hamishas Hardingas, prancūzų naras Paulas Henris Nargeoletas ir „OceanGate“ įmonės, kuriai priklausė „Titanas“, vadovas Stocktonas Rushas.
Kol ekspertai bando sudaryti įvykių seką ir ištirti aplinkybes, nuotoliu valdomi robotai sudarys laivo nuolaužų, pasklidusių vandenyno gelmėse, žemėlapį, teigė J. Maugeris.
Pareigūnai dar galutinai nenustatė, ar pražūtingas sprogimas įvyko tuo metu, kai povandeninis laivas neteko ryšio. Tuo metu jis nardė maždaug 1 valandą ir 45 minutes.
Karinio jūrų laivyno pareigūnas CNN sakė, kad peržiūrėjęs akustinius duomenis laivynas sekmadienį aptiko „anomaliją, atitinkančią imploziją ar sprogimą“ toje vietoje, kur „Titanas“ nardė.
Pareigūnas pasakojo, kad šia informacija buvo nedelsiant pasidalinta su paieškos vietoje dirbančiais vadais ir ji buvo panaudota paieškos zonai susiaurinti. Nustatyta, kad garsas yra nepakankamai aiškus, ir buvo nuspręsta tęsti paieškos ir gelbėjimo misiją bei dėti visas pastangas, kad būtų išgelbėtos laive buvusių žmonių gyvybės.
Prasidėjus paieškai, įgulos sonarinius plūdurus vandenyje laikė beveik visą gelbėjimo operacijos laiką, tačiau neužfiksavo jokių katastrofinių įvykių.
Ar pavyks rasti kūnus?
Paklaustas, ar gali būti rasti kokių nors įgulos narių palaikai, J. Maugeris pabrėžė, kad vandenynas yra „neįtikėtinai negailestinga aplinka“ ir pažymėjo, kad šiuo metu neturima atsakymų į šį klausimą.
Tačiau A. Marty įvardijo, kad įvykus giluminiam sprogimui palaikų paprasčiausiai neliko.
„Labai mažai tikėtina, kad jie ten rastų bent ką nors iš žmogaus audinių“, – teigė A. Marty.
Eskpedicija buvo reklamuoja kaip neįkainojama patirtis. „OceanGate“ interneto svetainės rodo, kad kiekvienam keleiviui ekspedicija kainavo 250 000 JAV dolerių (maždaug 229 tūkst. eurų).
Tačiau dėl šios tragedijos, gausėjant pranešimų apie saugumo, mechanikos problemas ir įtariamą saugumo taisyklių nepaisymą, „OceanGate“ veikla ir 23 tonas sveriančio laivo „Titano“ kūrimo procesai vėl atidžiai tikrinami.
Vienas iš „OceanGate“ įkūrėjų Guillermo Sohnleinas ketvirtadienį pareiškė, kad įgulos narių žūtis yra tragiška netektis šeimoms ir visai vandenynų tyrinėtojų bendruomenei, ir atkreipė dėmesį į tokioms ekspedicijoms būdingą riziką.
„Tie iš mūsų, kurie dirba tokiame gylyje, žino, kad tai visada yra rizikinga“, – CNN sakė G. Sohnleinas. – Gilumose slėgis toks stiprus, kad jei įvyksta nesėkmė, iškarto įvyksta ir katastrofa“.
Be žuvusiųjų paieškos, valdžios institucijos taip pat toliau šukuos vandenyno dugną, tikėdamosis rasti daugiau informacijos apie tai, kas lėmė laivo sprogimą.
Ketvirtadienį JAV pakrančių apsaugos tarnyba sakė, kad prireiks laiko, jog būtų sudaryta konkreti įvykių seka. Ji įvardijo povandeninę aplinką, kaip „neįtikėtinai sudėtingą“.
„Dabar jie grįš į tą vietą (kur buvo rastos nuolaužos – red.past.) ir kaip sausainių trupinius bandys rasti pėdsakus, kad jie kažkur vestų“, – sakė „Povandeninių teismo ekspertizių tyrėjų“ generalinis direktorius, 2005 m. dalyvavęs „Titaniko“ ekspedicijoje, Tomas Maddox'as.
Jis pridūrė, kad nuolaužos vis dar gali būti plūduriuoti ir vandenyno srovės jas gali nunešti toliau. „Taigi dabar didžiausias projektas – bandymas surinkti šias dalis, – sakė jis. – Jie jas pažymės, nurodys, kur jos buvo, ir sudarys žemėlapį, kur tos dalys buvo rastos.“
„OceanGate“ įkūrėjas gina verslą
„OceanGate“ susiduriant su klausimais dėl savo veiklos ir saugos praktikos po lemtingos „Titano“ implozijos, G. Sohnleinas ketvirtadienį gynė bendrovės požiūrį į laivo projektavimą ir dislokavimą.
G. Sohnleinas sakė, kad „visiškai pasitiki“ vienu iš įkūrėjų S. Rushu. Jis skeptiškai vertino taisykles, kurios neva galėjo sulėtinti inovacijas.
„Pažeidžiau kai kurias taisykles, kad tai sukurčiau“, – 2021 m. kelionių tinklaraštininkui Alanui Estradai kalbėdamas apie „Titaną“ sakė S. Rushas.
G. Sohnleinas sakė, kad S. Rushas nebuvo rizikos mėgėjas, jis buvo „rizikos valdytojas“.
„Nieko nesužinosime, kol nebus baigtas tyrimas ir surinkti visi duomenys, todėl aš liksiu prie savo nuomonės“, – sakė G. Sohnleinas. – Tačiau pažinojau jį 15 metų ir niekas nepakeis mano nuomonės“.
Bent du buvę „OceanGate“ darbuotojai prieš kelerius metus išreiškė susirūpinimą dėl laivo korpuso saugumo, įskaitant bandymų procedūras ir laivo anglies pluošto karkaso storį.
Be to, po 2021 m. „Titano“ bandomojo nardymo metu kilę klausimai paskatino „Discovery Channel“ laidos „Nežinoma ekspedicija“ vedėją Josh Geitsą ir jo komandą nefilmuoti segmento apie laivą, nes tuo metu, pasak jų, tapo aišku, kad su povandeniniu laivu reikia dar nemažai padirbėti.
„Daug sistemų veikė, bet daug jų tikrai neveikė. Turėjome problemų su varomaisiais varikliais, kompiuteriniu valdymu ir panašiais dalykais, – sakė J. Geitsas. – Tai buvo tikras išbandymas“.
Pastaraisiais metais bendrovė taip pat susidūrė su techninėmis problemomis ir nepalankiomis oro sąlygomis, dėl kurių tekdavo atšaukti arba atidėti keliones.
Dėl šių sunkumų buvo iškelta pora bylų, kuriose už ekskursijas susimokėję, bet į jas neišvykę klientai, siekė atgauti savo pinigus.
„OceanGate“ neatsakė į iškeltus ieškinius ir jokių atsakymų į kaltinimus nepateikė.
Įvykio laiko juosta
- Ekspedicija išplaukė iš Niufaundlendo birželio 16 d., kurios dalyvius į „Titaniko“ sudužimo vietą nugabeno pagalbinis laivas „Polar Prince“.
- Birželio 18 d. penki keleiviai panėrė į vandenyno gelmes su povandeniniu laivu, nuleistų iš pagalbinio laivo, kuris liko paviršiuje.
- Pasak „Miawpukek Maritime Horizon Services“, kuriai priklauso „Polar Prince“, įgula nardymą pradėjo apie 9 val. ryto, o paskutinį kartą su pagalbiniu laivu susisiekė 11.47 val.
- Tikėtasi, kad jie iškils į paviršių 18.10 val. Pasak „Maritime Horizon“, 18.35 val. pranešta valdžios institucijoms ir pradėtos gelbėjimo operacijos.
- Atrodė, kad dar yra vilties surasti laivą, kai pasirodė pranešimų, jog paieškos komandos antradienį kas 30 minučių girdėjo beldimą, nors triukšmo šaltinio nustatyti nepavyko.
- Povandeniniame laive deguonies atsargų būtų pakakę tik 96 valandų, todėl ketvirtadienį reikėjo žūtbūt surasti ir ištraukti povandeninį laivą.
- Ketvirtadienį vakare valdžios institucijos patvirtino, kad povandeninis laivas sprogo. Jų teigimu, neatrodo, kad yra ryšys tarp užfiksuotų beldimo garsų ir vietos, kur buvo rastos nuolaužos.
- Vis dar neaišku, kada tiksliai laivas galėjo sprogti. Sekmadienį karinis jūrų laivynas užfiksavo garsą, kuris „atitiko“ imploziją, tačiau buvo nuspręsta, kad vertinimas „nėra galutinis“.
- JAV pakrančių apsaugos tarnyba ketvirtadienį pranešė, kad paskutines 72 valandas į vandenį buvo nuleisti sonariniai plūdurai, tačiau jie neužfiksavo jokių implozijos požymių.
