Nusikaltimas buvo įvykdytas Škotijoje – Glazgo teismas 2011 m. tuo metu 26-erių Inetai Dzinguvienei skyrė įkalinimą iki gyvos galvos.
Metus Škotijos kalėjime praleidusi moteris buvo grąžinta į Lietuvą, kur toliau atliko bausmę. Moteris tada tvirtino, kad turi psichologinių problemų ir neigė savo kaltę. Paskelbus bausmę Lietuvoje dėl kito I.Dzinguvienės įvykdyto nusikaltimo, ji buvo grąžinta atgal į Škotijos kalėjimą.
Vis dėlto, nuosprendis buvo panaikintas apeliacine tvarka po to, kai 2020 m. I.Dzinguvienė kreipėsi į Škotijos baudžiamųjų bylų peržiūros komisiją.
Įrodymai atskleidė, kad moters atsakomybė dėl jos psichinės būklės nusikaltimų įvykdymo metu buvo „ribota“. Komisija įvertino, kad „galėjo įvykti teisingumo klaida“. I.Dzinguvienė, kuriai dabar yra 38 metai, psichiatrams įvertinus jos psichinę būklę, 2023 m. gegužės mėn. prisipažino įvykdžiusi sūnaus nužudymą.
Naujas nuosprendis jai bus paskelbtas vėliau. Teisėjos Lady Poole teigimu, I.Dzinguvienės atvejis yra „rimtas ir tragiškas“, ji liks suimta iki nuosprendžio paskelbimo kitą mėnesį.
Tikimasi, kad atlikusi bausmę ji bus deportuota į Lietuvą, kur jai buvo paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė dėl 2009 m. įvykdyto kito nusikaltimo.
Kitas kūdikis
Kitą nusikaltimą moteris įvykdė Lietuvoje. Po Lietuvos teisėsaugos institucijų atlikto tyrimo paaiškėjo, kad I.Dzinguvienė 2009 m. balandžio 6-ąją Marijampolėje prieš tris dienas gimusiai dukrai ant galvos užmovė polietileninį maišelį ir apvyniojo maišelio laisvą galą apie naujagimės kaklą. Netekęs deguonies, kūdikis užduso.
Mergaitės lavonas buvo rastas tik po metų, kai Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pareigūnai gavo iš Škotijos pareigūnų informacijos apie tai, kad 2009 m. I. Dzinguvienė Lietuvoje privačiai lankėsi pas ginekologą, tačiau kūdikio niekas po to nematė.
2009 metų balandžio 3 dieną Marijampolės ligoninėje I.Dzinguvienė pagimdė ketvirtą kūdikį – sveiką išnešiotą dukrelę, kurią pavadino Paulina. Grįžusi namo I.Dzinguvienė nužudė mergaitę. Kūdikis gyveno vos 3 dienas.
Vilkaviškyje pardavėja dirbusi I.Dzinguvienė su savo vyru ir trimis vyresniaisiais vaikais gyveno netoli šio miesto esančiame sodo namelyje, priklausančiame moters sutuoktinio tėvams.
Jame ir buvo rastas į polietileninį maišelį įdėtas bei lagamine paslėptas mergaitės kūnas. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad kūdikis gimė absoliučiai sveikas, buvo išsivystęs.
Teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizės aktu nustatyta, kad I.Dzinguvienė, darydama nusikaltimą, galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
Po prokuroro žodžių tuo metu baigiamąją kalbą pasakė ir moteris. Jos akyse tvenkėsi ašaros. Moteris stengėsi į nieką nežiūrėti. Ji neneigė nužudžiusi ką tik gimusią dukrelę, tačiau parodymų apie savo veiksmus tuo metu nedavė – ji teigė, kad nieko neatsimena.
I.Dzinguvienė pakartojo tai, ką buvo sakiusi anksčiau: „Nežinau, kodėl taip pasielgiau.“
Sunki vaikystė
Į pensiją šiuo metu išėjęs vyresnysis inspektorius Malcolmas Stewartas vadovavo tyrimui, kai dirbo tuometinėje Grampiano policijoje Škotijoje. Jo teigimu, moters elgesį galėtų paaiškinti psichiatrų pateiktos išvados.
„Akivaizdu, kad ji patyrė sunkų auklėjimą (vaikystėje – red.past.)“, – teigė jis.
2010 m. vasarį moteris atvyko į Škotiją pas savo vyrą, kuris buvo pradėjęs dirbti sunkvežimio vairuotoju. I.Dzinguvienė tuo metu buvo septintą mėnesį nėščia. Prokuroro Alexo Prentice'o teigimu, moteris bandė nuslėpti nėštumą ir „kategoriškai neigė“, kad yra nėščia.
Berniukas gimė 2010 m. balandį ir niekas už ligoninės ribų nematė jo gyvo – kūdikis buvo uždusintas maistine plėvele tą patį mėnesį. Jis buvo rastas suvyniotas į „Tesco“ pirkinių maišelį lagamine už kilimo ritinio, stovėjusio daugiabučio bendro naudojimo spintoje.
Ši byla buvo grąžinta Aukščiausiajam Teismui po to, kai psichiatrai atskleidė svarbių naujų įrodymų apie jos psichinę būklę 2009 ir 2010 m., kai ji įvykdė nusikaltimus.
Atlikdama bausmę kalėjime Škotijoje, I.Dzinguvienė buvo įvertinta kelių psichikos sveikatos specialistų, kurie vėliau nustatė, kad ji sirgo potrauminio streso sindromu (PTSS) ir kompleksiniu potrauminio streso sutrikimu (KPSS), atsiradusiu dėl smurto vaikystėje ir santuokoje.
Moterį vertinę psichiatrai nustatė, kad dėl potrauminio streso sindromo jai gali pasireikšti disociacijos epizodai, dėl kurių jį greičiausiai neigė savo nėštumus.
I.Dzinguvienė specialistams pasakojo apie savo sunkią vaikystę, nurodydama, kad dažnai prieš ją buvo smurtaujama. Moters teigimu, jos santuoka taip pat buvo žiauri – vyras prieš ją naudojo psichologinį smurtą, seksualiai išnaudojo.
Teismo posėdžio metu atskleista, kad 2003 m. I.Dzinguvienę išprievartavo jos motinos draugas ir dėl to ji pastojo. Be dviejų nužudytų kūdikių, moteris augino tris vaikus. Pasak moters, ji slėpė savo nėštumus, nes nenorėjo, kad vaikai patirtų tokį pat gyvenimą, kokį patyrė ji.
„Akivaizdu, kad per apklausas ji būtų turėjusi galimybę papasakoti apie bet kokias problemas, kurių, jos manymu, galėjo turėti, tačiau dėl kokių nors priežasčių tuo metu nusprendė to nedaryti“, – sakė M.Stewartas.
Prokuroro A.Prentice'o teigimu, pavėluotas atsivėrimas ir informacijos suteikimas yra suprantamas kaip vengimo technika, siekiant iš naujo neišgyventi traumuojančių įvykių.
Prokuroras teisėjai Lady Poole rekomendavo atsižvelgti į šias aplinkybes ir pasiūlė taikyti tam tikrą bausmės „nuolaidą“.
„Jūs nužudėte savo berniuką. Sutinku, kad jūsų atsakomybė sumažėjo, tačiau vis dėlto tai labai sunkus ir tragiškas nusikaltimas“, apibendrindama kalbėjo L.Poole.
