Darbininkai irgi skundžia vieni kitus – arba savo viršininkams, arba tiesiai policijai, FSB. Tokia priešiška ir net paranojiška atmosfera susiklostė po to, kai Rusija pradėjo kariauti su Ukraina.
Atrodytų, kad kariauti pradėjo ir patys rusai – priešais vienas kitą. Kadangi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo režimas persekioja visus kritikus, Rusijos piliečiai tam tikra prasme stebi vieni kitus.
Tai tarsi vieni iš tamsiausių Rusijos laikų, kai vadovavo Josifas Stalinas ir savo režimo pagalba vykdė represijas, įvairius tyrimus, klastojo nusikaltimus, vykdydavo persekiojimus, atleisdavo disidentus iš darbo, rašoma „The Washington Post“.
Tiems, kurie mėgsta klausytis svetimų pokalbių, dabar itin palankus metas. Privačių pokalbių metu, nugirdus ką nors nederamo, kviečiama policija, kad „priešai“ ir „išdavikai“ būtų suimti. Naudojama ir socialinė erdvė, vieši socialinių tinklų įrašai, susirašinėjimai, visa tai gali tapti rimtais įrodymais, dėl kurių į duris gali pasibelsti FSB agentai.
Tokio režimo poveikis yra šiurpinantis, nes smerkimus itin skatina valstybė, o naujienas apie areštus ir baudžiamąjį persekiojimą sustiprina televizijos propagandistai, kurie veikia ir „Telegram“ kanaluose. Praeitų metų kovo mėnesį V.Putinas kvietė šalį į kovą, grasino, kad valstybė išdavikus išspjaus „kaip uodus“.
Nuo to laiko Rusijos lyderis vis užsimena apie priešus valstybės viduje, svaidosi grasinimais ir tikina, kad Rusija kovoja už išlikimą. Nuo invazijos į Ukrainą pradžios buvo suimti mažiausiai 19 718 žmonių, dėl to, kad prieštaravo karui. Pasak vietinės teisės aktyvistų grupės OVD-Info, 584 žmonėms pradėti tyrimai, 6 839 žmonių gavo administracinius nusižengimus. Daugelis kitų susidūrė su gąsdinimais, valdžios persekiojimu, neteko darbų. Pasak teisių grupės „Memorial“, dėl prieštaravimo karui šiuo metu Rusijoje yra įkalinti 558 žmonės.
„Ši denonsavimo banga yra vienas iš totalitarizmo požymių, kai žmonės supranta, kas yra gerai – iš prezidento požiūrio kampo – ir kas blogai, todėl „kas prieš mus, turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn“, – teigė Andrėjus Kolesnikovas. Maskvoje gyvenantis politikos analitikas iš Carnegie Endowment for International Peace, kaip ir daugelis rusų, valdžios buvo paskelbtas „užsienio agentu“. A.Kolesnikovas V.Putino režimą apibūdina kaip autoritarinį, tačiau jame mato ir totalitarizmo elementų. Pasak jo, ateityje laukia sunkūs metai.
„Esu tikras, kad jis [V.Putinas] tikrai nebebus normalus. Jis nėra beprotis medicinine prasme, tačiau politiškai jis išprotėjęs, kaip ir bet kuris kitas diktatorius“, – sakė A.Kolesnikovas.
Dėl denonsavimo bangos viešosios erdvės tapo pavojingos. Viena iš pavojingiausių vietų yra mokyklos klasė, ypač per valstybės inicijuotą pirmadienio ryto pamoką pavadinimu „Pokalbiai apie svarbius dalykus“.
Jų metu mokytojai aiškina mokiniams apie karą Ukrainoje, pasakoja apie militaristinį Rusijos požiūrį į istoriją ir kitus Kremliaus diktuojamus dalykus.
„Kai šį mėnesį pietavau su draugais Maskvoje, vienas iš jų paklausė ar restorane yra vaizdo kameros“, – rašo „The Wasginton Post“ žurnalistas. Jų buvo. Tik tuščime biure, kai jame nebeliko žmonių, kitas draugas jam beveik negirdimai šnabždėjo savo antikarinę nuomonę, nervingai blykčiodamas akimis.
Kai neseniai buvusi kalbų mokinių klasė kartu su į pensiją išėjusia mokytoja susirinko į kasmetinį susitikimą, visi buvo įsitempę, subtiliai tyrinėjo vienas kito pažiūras, kol pamažu suprato, kad visi nekenčia karo, todėl gali kalbėti laisvai, pasakojo mokytoją pažįstanti maskvietė.
Maskvos augančioje metro sistemoje pilna knibždančios policijos, kuri dirba su galingos veidų atpažinimo sistemos pagalba. Kamila Murašova, kuri dirba sesele vaikų ligoninėje, buvo suimta metro gegužės 14 dieną. Pasirodo, kad kažkas ją nufotografavo įsisegus į kuprinę geltoną ir mėlyną ženkliuką, kuris simbolizavo Ukrainos vėliavą.
K.Murašovai pareikšti kaltinimai dėl kariuomenės diskreditavimo. 40-ies pardavimų vadybininkas Jurijus Samoilovas keliavo metro kovo 17 d., kai vienas iš pakeleivių pastebėjo, kad Jurijus ant savo telefono ekrano yra užsidėjęs Ukrainos karinio dalinio Azov simbolį. J.Samoilovas buvo nuteistas dėl ekstremistinio turinio demonstravimo viešai, pasak teismo dokumentų „neribotam žmonių kiekiui“. Sovietų laikais buvo žodis, skirtas apibūdinti skundimą: stučat. Tai reiškia belstis. Tai iššaukia vaizdinį, kaip „pareigingas“ pilietis beldžiasi į policijos nuovados duris, norėdamas kažką pranešti.
Netrukus susiformavo ir posakis „atsargiai, sienos turi ausis“. Šiandieninėje Rusijoje daugelis skundikų laiko save „patriotais“, tėvynės sargais. Tuo įsitikinusi socialinė antropologė Aleksandra Archipova, kuri tyrinėja šį reiškinį. Praeitais metais ją pačią denonsavo dėl papsisakymų nepriklausomame Rusijos televizijos kanale „Dozhd“, įsikūrusiame Nyderlanduose. A.Archipova su kolegomis nustatė apie 5 500 denonsavimo atvejų.
Sankt Peterburge gyveno moteris, pasak dokumentų E.P.Kalacheva. Ji galvojo, kad apsaugos savo vaiką nuo „moralinio smurto“.
Moteris pranešė, kad netoli vaikų žaidimų aikštelės buvo plakatų, kurie vaizdavo Rusijos kariuomenės sugriautus ukrainiečių butus, plakate buvo žodžiai „O vaikai?“. Už tai buvo nubausta trečio kurso studentė, jai pareikšti kaltinimai dėl kariuomenės diskreditavimo.
A.Archipova teigė, kad ją ir kitus kolegas įskundė elektroniniu paštu, kuris priklausė Anai Vasilijevnai Korobkovai. Smalsumo vedama, A.Archipova parašė skundikei.
Moteris, vadinanti save A.Korobkova tikino, kad yra KGB agento-informanto, kuris dirbo sovietmečiu, proanūkė, kuri seka jo pėdomis
Save ji pristatė kaip vienišą 37-erių moterį, kuri gyvena dideliame Rusijos mieste. Pasak jos, ji masiškai denonsavimu užsiėmė nuo praeitų metų, kai pradėjo nuo Rusijos opozicijos.
Tikinta, kad parašyti 1 046 skundimai FSB, kuriuose aprašomi opozicionieriai, kurie komentavo situaciją Rusijoje, nuo pat karo Ukrainoje pradžios iki gegužės 23 dienos. Gaunasi apie du raportus per dieną. „Kiekviename interviu ieškau įstatymų pažeidimų, savarankiško pasidavimo priešui arba melagingos informacijos apie Rusijos Federacijos kariuomenę platinimo.“, – teigė moteris.
„Jei karys sakė, kad pasidavė savarankiškai, aš parašau du raportus apie jį, vieną FSB, o kitą kariuomenės štabui, – pridūrė. – Iš esmės, mano pagrindiniai taikiniai buvo mokslininkai, mokytojai, gydytojai, žmogaus teisių aktyvistai, teisininkai, žurnalistai ir kiti žmonės. Jaučiu milžinišką pasitenkinimą kai žmogus tampa persekiojamas dėl mano denonsavimo: atleistas iš darbo, gauna administracinę baudą ar pan.“
Jei kažkas atsisėstų į kalėjimą, tai labai pradžiugintų moterį. „Manau, kad laimėjimas yra ir tada, kai po mano denonsavimo žmogus palieka Rusiją“ , – teigė skundikė.
A.Archipova sakė, kad A.Korobkova įdėjo daug pastangų, rašydama atsakymus į klausimus, ir mano, kad jos tikslas yra atgrasyti analitikus nuo kalbų su nepriklausoma žiniasklaida apie karą.
„Tokio tipo asmenis galite rasti bet kur, – sakė A.Archipova. – Jie jaučiasi taip, lyg būtų atsakingi už moralines ribas. Jie jaučiasi taip, lyg elgtųsi teisingai. Jie padeda V.Putinui, padeda savo vyriausybei.“
Maskvos srities mokytoją Tatjaną Červenko, kuri turi du vaikus, praėjusią vasarą A.Korobkova taip pat denonsavo, kai interviu Vokietijos naujienų leidiniui „Deutsche Welle“ mokytoja nepritarė karui. „Pasmerkime rašė, kad skleidžiau propagandą klasėje. Ji išgalvojo faktus. Ji manęs nepažįsta. Ji išsigalvojo visą ataskaitą“, – sakė T.Červenko.
Iš pradžių mokyklos administracija atmetė pranešimą.
Tačiau A.Korobkova parašė antrą pranešimą V.Putino vaikų teisių komisarei Marijai Lvovai-Belovai, kuriai Tarptautinis baudžiamasis teismas, kartu ir V.Putinui, pareiškė kaltinimus dėl Ukrainos vaikų grobimo.
Po to mokyklos vadovybė pasiuntė mokytojus ir administratorius stebėti jos pamokų, ypač „Pokalbių apie svarbius dalykus“. Jie iškvietė policiją į mokyklą. Mokyklos administracijai tėvai rašė skundus, ragindami mokytoją atleisti. Kai gruodį buvo atleista iš darbo, T.Červenko sakė, kad jautė tik palengvėjimą. Ji net nebandė susirasti kito darbo.
Ji nesusisiekė su A.Korobkova. „Aš nenoriu maitinti tų demonų. Galiu pasakyti, kad ji taip didžiavosi, jog mane atleido. Toks buvo jos tikslas, – pasakojo T.Červenko. – Tačiau mane sutrikdė valdžios atsakas. Juk kas ji tokia? Niekas nežino, kas ji tokia. Ir vis dėlto ji pateikė pranešimą, kuriuo mane pasmerkė, ir jie atleido mane iš darbo.“
Kaip ir sovietų laikais, kai kurie denonsavimai tėra dėl senų nuoskaudų ar dėl materialinių motyvų. Rusų politikos mokslininkė Jekaterina Šulman, kuri turi virš milijono „Youtube“ sekėjų ir gyvena Berlyne, buvo įskųsta kaimynų. Jie ją įskundė Maskvos merui, o kai moteris praėjusių metų balandį išvyko iš šalies, ji pripažinta „užsienio agente“.
J.Šulman ir jos šeimą jie vadino ilgamečiais „ardomaisiais“ elementais, „veikiančiais pagal Vakarų ponus, kurių tikslas yra suskaldyti mūsų visuomenę, interesus“. Tačiau skundo esmė iš tikrųjų buvo 15 metų trukęs ginčas dėl nuosavybės. „Tai ne politinis denonsavimas, o senas konfliktas, kurio metu žmonės bando išnaudoti situaciją“, – sakė J.Šulman.
Mokyklose gaunama dešimtys pranešimų – mokytojai praneša apie vaikus, vaikai praneša apie mokytojus, direktoriai praneša apie vaikus ar mokytojus – apie tai, kad jie kenkia ugdomajam darbui ir sėja nesutarimus, baimę ir nepasitikėjimą mokyklos personalo patalpose, sakė Danilas Kenas, Mokytojų aljanso (nedidelės nepriklausomos mokytojų asociacijos, kuri dėl karo paliko Rusiją) vadovas.
„Labai sunku gyventi, nes visi mokykloje žino, ką galvoja kiti“, – sakė D.Kenas.
A.Archipova tikina, kad skundikų ir netikėtų suėmimų naudojimas leidžia valstybei kontroliuoti žmones socialine prasme.
„Gali būti suimtas bet kurią akimirką ir niekada nežinai, ar būsi suimtas, ar ne. Kartais jie nusitaiko į skirtingus mokytojus, skirtingose vietose, vien tam, kad kiekvienas suprastų, jog reikia tylėti. Tikslas yra priversti visus bijoti“, – reziumavo A.Archipova.
Parengta pagal „The Washington Post“ inf.
