69-erių politikas įveikė galingiausią opozicijos aljansą, kada nors metusį iššūkį jo islamiškų šaknų turinčiai „Teisingumo ir plėtros“ (AKP) partijai, ir pasiekė pergalę rinkimuose sunkiausios Turkijos ekonominės krizės per pastarąjį dešimtmetį akivaizdoje.
Kelių opozicijos partijų iškeltas kandidatas K.Kilicdaroglu po rezultatų paskelbimo išreiškė liūdesį dėl didelių sunkumų, laukiančių šalies su R.T.Erdoganu ir teigė, kad rinkimai buvo „neteisingiausi iš visų kada nors vykusių“, o visi valstybės ištekliai buvo sutelkti esamo šalies lyderio naudai.
Kalbėdamas savo partijos būstinėje sostinėje Ankaroje, opozicijos kandidatas patikino, kad tęs kovą tol, kol Turkijoje bus sukurta „tikra demokratija“. Jis per rinkimus surinko 47,86 proc. rinkėjų balsų.
Nors per pirmąjį rinkimų turą pasirodė opozicijos pranešimų dėl pažeidimų jai palankiose rinkimų apygardose bei bandymo pakreipti balsus R.T.Erdogano partijos naudai, tačiau antrajame rinkimų ture bandymas klastoti rezultatus nebuvo labai ryškus, lrytas.lt teigė Turkijos politikos analitikas Pijus Petrošius.
Analitiko teigimu, K.Kilicdaroglu nuogąstaudamas dėl neteisingų rinkimų, veikiausiai omenyje turėjo Turkijoje susiformavusį konkurencinį, autoritarinį režimą, kuriame vis dar veikia rinkimai ir kuriais siekiama parodyti, kad svarbus Turkijos piliečių balsas. Visgi, R.T.Erdogano valdymas opozicijai sudaro ypatingai daug kliūčių ir barjerų efektyviai dalyvauti rinkimuose.
Pademonstravo institucinę galią
Turkijoje R.T.Erdogano režimas kontroliuoja valstybinę žiniasklaidą, todėl antrojo rinkimų turo metu K.Kilicdaroglu nebuvo suteiktas eteris pasireikšti. Opozicijos kandidatas liko apsiribojęs nestandartiniais, alternatyviais žiniasklaidos kanalais, kas sutrukdė pasiekti didžiulę dalį rinkėjų, ypač tų, kurie gyvena kaimo vietovėse ir yra R.T.Erdogano valdymą palaikantis pamatas.
Kalbėdamas apie žiniasklaidą, ekspertas teigė, kad opozicionieriai žurnalistai dar nėra masiškai uždarinėjami į kalėjimus, kol kas bandoma apriboti tik jų prieigą prie žiniasklaidos. Nors ir turintis nemažai autoritarizmo bruožų, R.T.Erdogano režimas nepasitelkia tokių drastiškų priemonių, kurios naudojamos Baltarusijoje ir Rusijoje, siekiant užtildyti oponentus.
Anot P.Petrošiaus, vis dėlto šie rinkimai puikiai pademonstravo R.T.Erdogano režimo institucinę galią, kai turint pakankamai pajėgumų ir resursų galima užkirsti kelią efektyviam opozicijos reiškimuisi.
Analitikas pridūrė, kad šie Turkijos prezidento rinkimai buvo sutelkti aplink nacionalistinį elektoratą, kas itin išryškėjo antrajame rinkimų ture. Būtent tuomet šios grupės rinkėjų paramos itin reikėjo opozicijos kandidatui K.Kilicdaroglu. Bandydamas surinkti papildomų nacionalistinių rinkėjų balsų, kurie leistų jam peržengti 50 proc. slenkstį, jis pasitelkė Sirijos pabėgėlių klausimą.
„Iš jo retorikos sklido didelis akcentas ties tuo, kad kuo greičiau atgal į Siriją reikia išsiųsti Sirijos pabėgėlius. K.Kilicdaroglu tai matė vos ne kaip pagrindinį svertą, kuris galėtų paveikti R.T.Erdoganą, nes pastarasis Sirijos pabėgėlių klausimu yra labiau sukalbamas. Turkijos prezidentas išlaiko religingų musulmonų atstovo įvaizdį, kurį siekia ištransliuoti ir tai reiškia, kad jis natūraliai tampa savotišku nuo karo Sirijoje bėgančių musulmonų gynėju“, – teigė Turkijos politikos analitikas P.Petrošius.
K.Kilicdaroglu nepavyko pritraukti nacionalistinio elektorato ir dėl to, kad ši dalis rinkėjų, pasak analitiko, yra „kietakaktiški“, nepaisant nepasitenkinimo ekonomine situacija, balsą linkę atiduoti kandidatui, su kurio politika yra susipažinę ir gali ją prognozuoti.
Opozicijos lyderis po pirmojo rinkimų turo gan ilgai bandė formuluoti antrojo turo rinkiminę kampaniją, kas taip pat galėjo atbaidyti nacionalistinių pažiūrų rinkėjus. Be to, visame politiniame spektre, anot analitiko, vyrauja atsargumas Vakarų atžvilgiu, dėl skaudžių Turkijos nepriklausomybės kūrimo patirčių, kai Sevre 1920 m. buvo pasirašyta taikos sutartis su karą pralaimėjusia Osmanų imperija. Ši sutartis dar dabar tam tikros dalies turkų suvokiama, kaip buvęs Vakarų bandymas pasidalinti Turkiją.
„R.T.Erdoganui tai pavyko padaryti geriau ir dėl to, nes jis bent jau bandė pateikti aiškią ir griežtą poziciją Kurdų vadovaujamų Sirijos demokratinių jėgų (SDF) atžvilgiu, kas turkų nacionalistinio elektorato laikoma, kaip nacionalinio saugumo grėsmė. Mano nuomone, tai ir leido susirinkti R.T.Erdoganui tuos kelis reikiamus procentus, kuriais jis peržengė 50 proc. ribą“, – teigė ekspertas.
R. T. Erdogano Turkija – inkaras NATO?
Analitiko vertinimu, Turkijos ir Vakarų santykiai toliau liks panašūs į tuos, kokie ir buvo iki šiol – paremti pragmatiniais išskaičiavimais, kadangi R.T.Erdogano valdymas personalizuotas, sutelktas aplink jo asmenybę. Tikėtina, kad Turkija stengsis rinktis tai, kas bus naudinga šalies lyderiui, ne visada stos į NATO pusę ir sieks toliau išlaikyti nepriklausomo veikimo dėmenį, kas vietomis netgi silpnins NATO.
„Lietuvos atžvilgiu, pamatinė problema su R.T.Erdoganu, mums yra ta, kad jis užsienio politikos klausimais visada bandys priimti labai pragmatiškus, jam naudą teikiančius sprendimus, todėl ir Turkijos užsienio politikoje mes ne visada matysime pakankamą įsipareigojimą, pakankamą vertybinį dėmenį, kurio norėtumėme iš savo NATO sąjungininko.
Tą matome ir karo Ukrainoje metu. Turkija užima pakankamai pragmatišką poziciją, ji nėra pradėjus taikyti sankcijų Rusijos režimui, nes R.T.Erdogano režimas mano, kad būtent rusiškas kapitalas esant prastai Turkijos ekonominei situacijai gali pagerinti Turkijos ūkio padėtį“, – teigė P.Petrošius.
Turkijos politikos analitiko teigimu, R.T.Erdoganui tapus prezidentu artimiausiai mėnesiais galima tikėtis prasidėsiančio derybų proceso dėl Švedijos narystės NATO. Tačiau P.Petrošius pabrėžia – R.T.Erdogano režimas už Švedijos narystę NATO kažką sieks gauti mainais, skirtingai nei žadėjo opozicijos kandidatas K.Kilicdaroglu.
„Mano manymu, Švedijos narystė NATO vienaip ar kitaip bus patvirtinta, nes Turkija nelabai turi paramos tęsti šio klausimo blokavimo“, – pridūrė analitikas, kalbėdamas apie galimai greitu įvyksiančias Turkijos derybas dėl Švedijos narystės NATO.
Kas laukia Turkijos?
Opozicija šiuos rinkimus pavadino paskutine Turkijos demokratijos atspara ir apkaltino R.T.Erdoganą, kad per 20 metų trukusį valdymą jis sugriovė šalies demokratines institucijas, sumenkino teismų galias ir užslopino kilusius nesutarimus.
Be mestų opozicijos kaltinimų dėl šalies nusisukimo nuo demokratiškų vertybių, šiuo metu R.T.Erdoganas susiduria su dideliais sunkumais, kylančiais dėl ekonomikos krizės ir chaotiško atsako į vasario mėnesį įvykusį žemės drebėjimą.
Pasak Turkijos politikos analitiko P.Petrošiaus, R.T.Erdoganas bandys stabilizuoti ekonominę padėtį, bet veikiausiai tą darys tais pačiais „keistais modeliais“, kuriuos pasitelkė prieš tai, nepaisant didelės kritikos ir Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijų.
„Problemos, kurios egzistuoja Turkijoje nebus efektyviai sprendžiamos, nes R.T.Erdoganas nėra pajėgus efektyviai spręsti ekonomikos valdymo iššūkių. Tai reiškia, kad norint susitvarkyti šalies ūkyje, jiems reiktų priimti reikalingas ekonomines reformas, kurios turėtų įvesti tiek skaidrumą viešajame sektoriuje, tiek mažinti korupcines praktikas, tiek bandyti įtvirtinti labiau veikiančią rinkos ekonomiką.
R.T.Erdoganas to neplanuoja daryti, nes visas jo režimas kleptokratinis, remiamas korupcija. Būtent iš tų korupcinių praktikų jie išlaiko šį režimą“, – sakė analitikas.
Jo teigimu, ateityje tai gali pasireikšti bandymu atsakomybę, dėl prasto ekonomikos lygio, perkelti tariamiems išorės priešams. Nacionalistinis Turkijos elektoratas, kas pasireiškė ir antrajame rinkimų ture, veikiausiai kaltę suvers Sirijos pabėgėliams.
Analitiko vertinimu, šie rinkimai savaime nereiškia, kad bus judama link didesnio autoritarizmo masto, nes R.T.Erdoganui norint dar labiau įtvirtinti centralizuotą valdymą, jo aljansui Turkijos parlamente (Turkijos Didžiajame Nacionaliniame Medžlise) reikėjo gauti super daugumą – užsitikrinti bent 360 vietų. Gegužę kartu su prezidento rinkimais vykusiuose Turkijos parlamento rinkimuose R.T.Erdogano „Teisingumo ir plėtros“ partijai pavyko gauti 266 vietas, opozicijos koalicijai – 166 vietas 600 vietų parlamente.
„Tai reiškia, kad jie negalės priimti konstitucinių pakeitimų pačiame Parlamente. Tai turės būti daroma arba referendumo būdu, arba bandant pritraukti opozicinius balsus, – teigė P.Petrošius. – Žvelgiant į dabartinį kontekstą nėra panašu, kad yra susidariusi kritinė masė, kuri būtų linkusi dar labiau didinti R.T.Erdogano autoritarizmo mastą.“
Kitas šansas opozicijai
R.T.Erdogano pergalė prieš 74 metų biurokratą ir kairiųjų pažiūrų Respublikonų liaudies partijos (CHP) lyderį K. Kilicdaroglu palieka Turkiją susiskaldžiusią. Abi stovyklos nori visiškai skirtingų dalykų.
Analitiko teigimu, nepaisant pralaimėjimo, kuo gali opozicija pasidžiaugti ir kas jiems suteikia vilties – net ir šie prezidento rinkimai parodė, kad didieji miestai, kaip Stambulas ir Ankara, kurių merais yra išrinkti populiarūs opozicijos politikai, toliau gana aktyviai balsuoja už opoziciją.
Reitingų išlaikymas šiuose miestuose opozicijai yra ypatingai svarbus artėjant savivaldos rinkimams 2024 m. Turkijos politikos analitiko teigimu, R.T.Erdogano režimas dar nėra pakankamai pajėgus konsoliduoti savo valdžią Turkijoje, tad iki jų opozicinis blokas vienokia ar kitokia forma turėtų išsilaikyti.
