H. Kissingeris turėjo tokią įtaką kaip nedaugelis prieš jį ir po jo: jis buvo ir diplomatijos vadovas, ir patarėjas saugumo klausimais valdant prezidentams Richardui Nixonui bei Geraldui Fordui, atvėrė duris į komunistinę Kiniją, planavo Vietnamo karo baigtį ir be užuolankų rėmė antisovietinius diktatorius.
Iškart atpažįstamas dėl storų akinių, aštraus proto ir monotoniškos kalbėsenos, iš kurios niekada nebuvo dingęs gimtosios vokiečių kalbos akcentas, H. Kissingeris pirmiausia buvo mokslininkas, o jo intelektualinius gabumus nenoromis pripažįsta net ir griežčiausi jo kritikai.
Nuo 1977 metų, kai H. Kissingeris paliko oficialias pareigas, jo „realpolitik“ (šaltai ciniško galios ir nacionalinių interesų gynimo) stilius iš esmės tapo nepopuliarus, nes jo įpėdiniai skelbė moralizmą, tačiau pats H. Kissingeris sulaukė dar didesnio populiarumo.
Prieš savo šimtmečio jubiliejų H. Kissingeris užpūtė žvakutes ant torto per šventinius pietus Niujorko ekonomikos klube, mieste, kuriame jis užaugo po to, kai jo žydų kilmės šeima pabėgo iš nacistinės Vokietijos.
Parodydamas, kad jo pasaulėžiūra nepasikeitė ir sulaukus šimtmečio, H. Kissingeris įspėjo JAV neperžengti „gyvybiškai svarbių interesų“ ribų, sakydamas svečiams: „Turime visada būti pakankamai stiprūs, kad galėtume atsispirti bet kokiam spaudimui“.
Prieštaraudamas daugumos JAV politikų nuomonei, H. Kissingeris paragino diplomatiškai susitarti su Rusija dėl paliaubų Ukrainoje, teigdamas, kad Maskva jau patyrė strateginį pralaimėjimą.
„Jam pavyko išsisukti nuo atsakomybės“
H. Kissingeris, neįtikėtinas aštuntojo dešimtmečio pleibojus Vašingtone, dabar gyvena ištaigingame bute Niujorko Parko aveniu. Jis išaugino pelningą konsultacijų verslą, palaikydamas ryšius Kinijoje – ir perspėjo JAV, kad jos nelaikytų Pekino nauju šaltojo karo laikų priešininku.
Ilgą laiką nekęstas kairiųjų, H. Kissingeris sulaukė Demokratų partijos pagrindinės srovės palankumo.
Hillary Clinton, baigusi eiti valstybės sekretorės pareigas, vadino H. Kissingerį „draugu“ ir sakė, kad „pasikliovė jo patarimais“, o dabartinis valstybės sekretorius Antony Blinkenas pasišaipė iš H. Kissingerio stilingumo, kai šis garbaus amžiaus valstybės veikėjas pernai dalyvavo Valstybės departamento surengtuose pietuose.
Tačiau daugelis H. Kissingerį laikė nenuteistu karo nusikaltėliu už savo vaidmenį, be kita ko, prisidėjus prie Vietnamo karo išplėtimo į Kambodžą ir Laosą, rėmus karinius perversmus Čilėje ir Argentinoje, pritarus kruvinai Indonezijos invazijai į Rytų Timorą 1975 metais ir užmerkus akis prieš masinius Pakistano žiaurumus per 1971 metų Bangladešo nepriklausomybės karą.
„Man nekyla abejonių, kad dėl jo politikos žuvo šimtai tūkstančių žmonių ir buvo sunaikinta demokratija daugelyje šalių“, – sakė Reedas Kalmanas Brody, patyręs žmogaus teisių advokatas, dirbęs su Čilės diktatoriaus Augusto Pinocheto aukomis.
„Esu priblokštas, kad jam pavyko išsisukti nuo atsakomybės“, – sakė jis.
H. Kissingeriui niekada nebuvo iškilęs rimtas teisinis pavojus: 2004 metais JAV teisėjas atmetė ieškinį, susijusį su Čilės kariuomenės vado nužudymu, o JAV boikotavo Tarptautinį baudžiamąjį teismą.
Tačiau R. K. Brody teigė, kad dėl Rytų Timoro, kur H. Kissingeris ne tik pritarė invazijai, bet ir užtikrino, kad Indonezijos kariuomenei nuolat būtų tiekiami JAV ginklai, bus iškelta rimta byla.
R. K. Brody taip pat atkreipė dėmesį į įrašą, kuris buvo paviešintas H. Kissingeriui prieštaraujant ir kuriame H. Kissingeris sako R. Nixonui, kad oro pajėgos Kambodžoje gavo įsakymą smogti „viskam, kas juda“. Masinis civilių bombardavimas yra karo nusikaltimas.
Velionis rašytojas Christopheris Hitchensas išleido knygą, kurioje ragino teisti H. Kissingerį už tai, kad jis, be kita ko, tyliai rėmė 1974 metų Turkijos invaziją į Kiprą.
Tikėjimas didesniais tikslais
H. Kissingeriui visada svarbiausia buvo didesnis tikslas. Kipro klausimu jis pirmenybę teikė tvirtiems santykiams su Turkija. Bangladešo klausimu H. Kissingeris norėjo išsaugoti Pakistaną kaip slaptą kanalą tarp JAV ir Kinijos.
Žymus Dakos universiteto istorijos profesorius Muntassiras Mamoonas sakė, kad H. Kissingeris „aktyviai rėmė genocidą Bangladeše“. „Nerandu jokios priežasties girti Kissingerį“, – sakė jis, pridurdamas, kad tokios nuomonės laikėsi daugelis kitų šalių, įskaitant Vietnamą.
H. Kissingeris prieštaringai vertinamas kaip vienas iš Nobelio taikos premijos laureatų už derybas dėl paliaubų Vietname kartu su Hanojaus komunistiniu vadovu Le Duc Tho, kuris atsisakė priimti apdovanojimą.
„Ironiška tai, kad jis prisimenamas už taikdarystę, tačiau visi jo veiksmai, kuriais jis prisidėjo prie karo eskalavimo ne tik Vietname, bet ir Kambodžoje bei Laose, yra pamirštami“, – sakė Hofstros universiteto istorikė Carolyn Eisenberg, parašiusi knygą apie H. Kissingerį.
C. Eisenberg taip pat sumenkino viešą H. Kissingerio, kaip „kažkokio makiaveliško genijaus“, įvaizdį, sakydama, kad iš stenogramų matyti, kaip Kinijos premjeras Zhou Enlai liaupsino jį.
„Zhou Enlai žinojo, kad šis žmogus turi didžiulę ego problemą“, – sakė ji.
R. K. Brody, nors ir kritikavo H. Kissingerį, pripažino, kad jis pasižymėjo „rimtumu ir rafinuotumu“, kuris ir nustelbė daugumą JAV politikų, ir daugeliui patiko: „Galbūt atlygis už tai, kad esi galingųjų pusėje, yra tas, kad tavimi piktinasi ir tavęs nekenčia tik silpnieji“.
