Dabar ji Bachmutą vadina pragaru. Tai miestas, kuris atėmė vieno jos sūnaus gyvybę ir sunkiai sužeidė kitą vienintelį vaiką.
Jos vienintelė menka paguoda – kad vienas žuvo gelbėdamas kito gyvybę.
Maksimas ir Ivanas savanoriškai stojo į kovą, kai Rusija pernai įsiveržė į Ukrainą. Tuo metu Maksimui buvo 22 metai, o Ivanui – vos 18.
Ivanas, jaunesnysis brolis, kuris iki šiol tebenešioja kovos randus, sako, kad jie buvo neišskiriami.
„Jis visada buvo su manimi, o aš su juo. Man jis buvo brangiausias žmogus“, – kalbėjo jis.
Paskutines akimirkas jie kartu praleido žiauriose kovose nuo namo iki namo Bachmute.
„Ten buvo neįmanoma miegoti. Buvome puolami 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę“, – pasakoja Ivanas.
Brolių būrys buvo įkalintas pastato patalpoje be langų. Jiems teko pramušti sienas, kad užimtų šaudymo pozicijas. Tuomet jie gavo įsakymą trauktis.
Ivanas prisimena akimirką prieš tai, kai buvo sužeistas.
„Prisimenu, kad užsitaisydavau ginklą, išlindau iš už sienos ir akyse kažkas blykstelėjo. Mane paralyžiavo ir aš nukritau“, – kalbėjo jis.
Jis sako, kad tada pajuto, kaip iš sužeidimų į veidą plūstelėjo šiltas kraujas. Jis nemanė, kad išgyvens.
„Maniau, kad man galas, nukraujuosiu ir viskas“, – aiškino Ivanas.
Tačiau Maksimas atskubėjo jam į pagalbą ir patraukė atgal į pastatą, kad galėtų pasislėpti.
„Jis mane atgaivino, ištraukė išmuštus dantis ir pradėjo teikti pirmąją pagalbą“, – pasakoja Ivanas. Tai apėmė ir skylės Ivano gerklėje pradūrimą, kad šis neužspringtų.
Ivanas neabejoja, kad būtų miręs, jei ne Maksimo veiksmai.
„Mano brolis neleido man mirti. Jis mane išgelbėjo“, – guodėsi jis.
Maksimas skubiai per radiją paprašė pagalbos. Tačiau pirmieji jį bandę pasiekti medikai žuvo savo automobilyje, kai į jį pataikė rusų prieštankinė raketa. Prireikė dar devynių valandų, kol Ivaną pavyko išgabenti.
Tada įvyko nepaprastas Maksimo pasiaukojimo aktas. Užuot keliavęs su broliu į saugią vietą, jis pasisiūlė likti Bachmute ir vadovauti jų daliniui.
Dar savaitę Maksimas kovėsi ten, bet po to jį nukovė rusų snaiperis.
Dabar Ukrainoje karių laidotuvės vyksta taip pat nuolat, kaip ir artilerijos garsai fronto linijoje. Tačiau ne visos jos tokios kaip Maksimo. Kartu su gedinčia šeima pagerbti Maksimo išėjo ir visas Tomakivkos miestas.
Laidotuvių procesijai keliaujant į kapines, jie klūpojo – kai kurie laikė suspaudę gėles ar Ukrainos vėliavą. Maldas ir niūrią muziką lydėjo ašaros ir verksmas.
Pastaruosius metus Maksimo ir Ivano tėvai gyveno savo sūnų kovomis. Lilija ir Serhijus taip pat praleisdavo bemieges naktis – nekantriai laukdami žinių iš savo berniukų. Jie dažnai gaudavo trumpą žinutę, kuri juos nuramindavo: „Mums viskas gerai, mama“.
Bet tada atėjo žinia, kurios jie bijojo.
Lilija verkia virš Maksimo karsto, kol jis pagaliau nuleidžiamas į žemę, lydimas šūvių salvės.
„Mes vis dar negalime tuo patikėti. Mano siela sudraskyta“, – po laidotuvių kalbėjo velionio mama. Ji sako, kad vienintelė priežastis toliau gyventi yra jos jaunesnysis sūnus.
Ji pasakoja, kad Maksimas turėjo galimybę išvykti kartu su Ivanu, bet jis nenorėjo palikti jų jaunesnių, mažiau patyrusių bendražygių.
„Jis didvyris. Jis – angelas. Jis yra saulės spindulys. Jis niekada nebūtų palikęs brolio, net jei ir žinotų, kad pats žus“, – kalbėjo ji.
Vienose mažose kapinėse, mažame miestelyje, yra eilės šviežiai iškastų kapų, apsuptų gėlėmis. Maksimo kapas buvo vienas iš trijų karių laidotuvių, kurias tą savaitę rengė vietos kunigas.
Romanui, kuris prieš priimdamas įšventinimus pats kadaise buvo kareivis, tai buvo sunkiau nei daugeliui kitų. Jis yra šeimos draugas ir kartu su Maksimo ir Ivano tėvais meldėsi už saugų jų berniukų, kuriuos pažinojo, sugrįžimą.
„Dažnai tenka laidoti kareivius, – sakė Romanas. – Bet ne savo draugus.“
Laidotuvėse Ivanas vis dar spaudžia Ukrainos vėliavą, kurią nešė sužeistas – ją pasirašė jo bendražygiai, įskaitant brolį. Kraujas nuo jo paties žaizdų nudažo mėlyną ir geltoną audeklą.
„Supratome, kad galime negrįžti, bet kovoti už Ukrainą yra garbė. Todėl jokiu būdu nesigailiu“, – atsakė Ivanas, paklaustas ar nesigaili stojimo į kariuomenę. – Mano brolis atidavė gyvybę už mūsų laisvę. Deja, laisvė ateina su krauju“.
Parengta pagal BBC inf.
