„Mano šeima labai ilgai gyveno Mariupolio mieste, pradedant nuo mūsų senelių. Ten gimiau ir aš, ir mano sesuo, kuriai dabar 13 metų. Turėjome draugišką, mylinčią, gerą šeimą“, – savo pasakojimą pradėjo Marija.
Ji baigė 11 klasių, buvo mokyklos prezidentė, prieš akis dar daug planų. Mergaitė grojo bandūra, o mama siuvo ukrainiečių tautinius kostiumus.
Pirmoji karo Mariupolyje diena
Mergina pasidalijo prisiminimais apie pirmąją didžiojo karo dieną: tą naktį mergaitės mama negalėjo užmigti, ji virtuvėje ruošė maistą (jie gyveno dviejų kambarių bute daugiaaukščio namo trečiame aukšte) ir išgirdo pirmuosius sprogimus mieste. Šeima ėmė skambinti draugams ir klausinėti, kaip jiems sekasi, kas vyksta.
„Mieste kilo sumaištis, tą naktį niekas nemiegojo. Mariupolyje 4 val. ryto jau buvo pirmas degantis namas ir pirmas žuvęs žmogus. Ir ši žinia pasklido labai greitai, mus visus apėmė panika. Aišku, kad pirmosiomis minutėmis palikti miestą buvo sunku, beveik neįmanoma. Pirmąją dieną kurį laiką jis buvo uždarytas, nes tėtis bandė užsipilti degalų, o mūsų degalinė buvo pakraštyje, kaip ir išvažiavimas į Mangušą. O ten jau buvo Ukrainos kariškiai, jie uždarė miestą, nes tuo metu buvo nesaugu važiuoti visomis šiomis kryptimis, ir tėvai nusprendė likti mieste“, – pasakojo mergaitė.
Nuo pirmųjų didžiojo karo dienų mieste tvyrojo chaosas, viskas buvo išparduota, nutrauktas ryšys, nutrūko elektros tiekimas, o 4–5 dieną Mariupolyje nebuvo nei elektros, nei vandens, nei ryšio. Tada, sako Marija, ir tapo aišku, kad visa tai yra labai rimta.
„Buvo tokių situacijų, kad kaimynai kovojo, kas pirmas pakiš kibirą po vandens nutekėjimu nuo stogo, nes visi labai bijojome ir nežinojome, ko tikėtis“, – prisimena ji.
Gyvenimas rūsyje – savižudybės, agresija, lavonai ir elementarių sąlygų trūkumas
2022 m. kovo 2 d. į 5 aukštą pataikė sviedinys, o sprogimo banga nusirito per visą namą. Vdovičenkų šeimos bute buvo išplėšti šviestuvai, krito lubų gabalai, visame name dužo stiklai. Marijos sesuo buvo nublokšta į sieną, ji stipriai susitrenkė pakaušį, mergaitės motina iš baimės nejudėjo iš vietos. Tėvas elgėsi šaltai ir ragino visus susikrauti daiktus ir palikti namus, nes juose būti pavojinga. Iš pradžių kaimynai nenorėjo jų įsileisti į rūsį, todėl šeimos tėvas pasielgė ryžtingai.
„Rūsyje mūsų buvo 23–25 žmonės, buvo mažų vaikų... Vienai šeimai buvo skirta viena antklodė, daugiau ten buvo fiziškai neįmanoma užimti“, – prisimena šiuos siaubus Vdovičenko.
Vienu metu, kai miesto apšaudymas liovėsi, tėvas ir Marija nusprendė pakilti į butą ir pasiimti maisto atsargų bei būtiniausių šiltų drabužių. Tuo metu prasidėjo kai apšaudymas, mergaitę uždengė jos pačios tėvas.
„Mane apėmė panika, bandau atsikelti. Nesuprantu, kas vyksta, ką jis daro ir pan. Ištrūkstu, atsistoju ir matau, kaip bėga pažįstama moteris, su kuria kalbėjomės, ir į ją įskrieja įkaitusio metalo gabalas“, – kalbėjo ji.
Vėliau namas buvo apšaudytas antrą kartą. Iš Vdovičenko šeimos buto nieko neliko.
Marija sako, kad aiškiai prisimena naktį, kai jos motina beveik mirė. Kai mergaitė pabudo, pamatė didžiules tėvo akis, pilnas baimės ir nevilties. Jis atliko gaivinimą, darė mamai širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą.
„Kai jau pajutau, kad motinos ranka šalta, supratau, ką jis daro. Tą akimirką ji buvo tiesiog tuščia. Supratau, kad prarandu mamą. Tėtis kažką darė, o ji niekaip nereagavo... Tą akimirką pasaulis man visiškai sunyko... Tėtis labai ilgai ir atkakliai vykdė šį gaivinimą, kol ji atsibudo. Ir niekas iš pašalinių neklausė, kas vyksta, kaip padėti“, – pasakojo mergaitė.
Tada motiną ištiko dar vienas priepuolis, o 15 dieną tėvas pradėjo rimtai galvoti apie išvykimą iš miesto. Normalaus maisto nebebuvo, katė valgė duonos trupinius, visi buvo nuolat nevalgę. Vieną lėkštę konservuotos duonos skiedė vandeniu ir to užteko visai šeimai vienai dienai.
„Aplink vis dar buvo pilna agresijos. Buvo atvejis, kai kaimynai norėjo nužudyti mūsų katiną – jis jiems trukdė. Buvo momentas, kai jie agresyviai nusiteikė prieš šeimą su vaiku: kodėl vaikas rėkia naktį per apšaudymą. Buvo momentas, kai visi žmonės tiesiog prarado nuovoką ir bandė šaukti per apšaudymą... Buvo akimirkų, kai nusižudė suaugę vyrai, negalėjo viso to ištverti... Patalpose nebuvo tualetų – tik lauke arba maiše, t. y. tokios akimirkos buvo labai sunkios. Asmens higienos buvo neįmanoma palaikyti... Vandens nebebuvo... Mano rankos ir veidas buvo juodi nuo suodžių“, – pasakojo 18-metė.
Tačiau, žinoma, buvo ir bendrumo akimirkų, tęsia ji: jie dainavo ukrainietiškas dainas, garsiai skaitė maldas.
Tačiau vis tiek buvo labai sunku, prisipažįsta ji.
„Vienu metu savo šeimai palinkėjau greitos mirties... Būdama tame rūsyje ir suprasdama, kad keli metrai už sienos jau guli lavonai, iš esmės buvau tokia pat negyva, labai gerai tai suvokiau“, – kalbėjo ji.
Pasak jos, rūsyje buvo savižudybių atvejų, net vyrai negalėjo ištverti. Gėlių klombos, žaidimų aikštelės, smėlio dėžės šalia rūsio virto kapinėmis. Būdavo atvejų, kai žmonių kūnai gulėdavo tiesiai priešais įėjimą, kažkuo uždengti, kad gyvuliai jų neišvilktų.
„Buvo baisu žiūrėti, kai gyvūnas tempė kieno nors ranką, ir tai buvo kažkieno maža ranka“, – sako Marija.
Mergaitės mama turėjo širdies sutrikimų, vienu metu ji pradėjo atsisveikinti su šeima, netikėjo, kad išgyvens. Ji sakė, kad juos myli, prašė vyro, kad išvežtų vaikus iš miesto, patikino, kad viskas bus gerai.
„Negalėjome jos paleisti, net savo katės neišleidome, nes esame šeima“, – guodėsi mergaitė.
Kaip Vdovičenko šeima išvyko iš Mariupolio
Kovo 17 d. rytą tėvas nusprendė išvažiuoti iš miesto. Jie norėjo sustoti Manguše, bet jų neįleido, nes visur buvo save pasiskelbusios Donecko liaudies respublikos patikros punktai. Vienas iš okupantų jiems parodė, kur važiuoti, nes kitaip jie būtų apšaudę automobilį. Taigi šeima atsidūrė Naujojoje Jaltoje, kur viena moteris jiems parūpino apleistą būstą, tiesa, be grindų ir langų. Tačiau jie džiaugėsi, kad kieme buvo šulinys, nes pirmą kartą po ilgo laiko galėjo išsimaudyti.
Marijos šeima neturėjo nei pinigų, nei nieko vertingo, tik tėvas atsitiktinai striukėje turėjo 200 grivinų, už kurias okupacijos metu jie galėjo nusipirkti tik du kepalus duonos.
Visus į kaimą patekusius asmenis okupantai kruopščiai tikrino, o vienintelis išėjimas buvo filtravimo stovykla.
Filtravimo stovykla
Kai šeima nusprendė pereiti filtravimo stovyklą ir palikti okupaciją, buvo labai sunku. Dvi dienas jie sėdėjo automobilyje, išlipimas iš jo buvo laikomas provokacija. Jie negalėjo net išlipti iš automobilio nueiti į tualetą.
„Visa tai buvo labai sunku ištverti psichologiškai ir tai labai mus žemino. Kai sėdi automobilyje tokioje padėtyje ir nežinai, kas tavęs laukia, kad eini tiesiai į okupanto rankas“, – sakė Vdovičenko.
Filtravimo stovykloje žmonės okupantams buvo tik mėsos gabalas, prisimena ji. Jos tėvas ten buvo žiauriai sumuštas, jam ėmė blogėti regėjimas ir sveikata. Jis buvo mušamas už tai, kad turėjo išsikrovusį telefoną. Mergina pasakoja, kad tėvas viską ištrynė iš savo išmaniojo telefono, nes ten buvo daug proukrainietiškai nusiteikusių pažįstamų kontaktų, buvo daug šeimos nuotraukų su ukrainietiška apranga ir su vėliavomis.
Pasak mergaitės, filtravimo procedūra jai buvo pažeminimas, nes kratą atliko vyras, o ji buvo išrengta nuogai. Jos motina nebuvo filtruojama, nes ji visiškai negalėjo pajudėti. Jos tėvą okupantai smarkiai sumušė ir pakeliui jis susirgo, tačiau jų tikslas buvo patekti į Zaporožę.
Persikėlimas į Zaporožę, persikėlimas į užsienį
„Pervažiavome 27 rusų patikros punktus, kuriuose buvo visiškas chaosas. Jie kelis kartus bandė mobilizuoti mano tėvą prisijungti prie jų kariuomenės. Jis pasakojo, kad blogai jaučiasi ir kad jo žmona serga. Kai pamatėme Ukrainos vėliavą, tėtis pradėjo labai bijoti, jis manė, kad tai kažkokia provokacija“, – prisiminė Marija.
Tačiau iš elgesio iš karto buvo aišku, kad tai ukrainiečiai. Šeimai padėjo šiek tiek sutvarkyti automobilį, o netrukus policija ir savanoriai nuvežė juos į Zaporožę, kur jie pagaliau galėjo normaliai pavalgyti ir nusiprausti, „tiesiog pasijusti žmonėmis“, kaip sakė mergaitė.
Marijos tėvo Zaporožės ligoninėje nepriėmė, jis buvo išsiųstas į Dnieprą, kur tikėjosi pradėti gydytis po žiaurių okupantų muštynių filtracijos stovykloje. Tačiau viskas buvo „užkimšta“ sužeistaisiais, todėl šeima priėmė sprendimą važinėti iš vieno miesto į kitą, kol jų šeimos galvai padės gydytojai.
„Toliau tėvo būklė, deja, ėmė blogėti. Įvairiose vietose bandėme rasti ir vaistų, ir gydytojų“, – pasakojo mergina.
O tada jie pradėjo gauti grasinimus rusų kalba visiems Vdovičenko šeimos nariams iš okupantų, neva Marija išniekina rusų karių garbę ir skleidžia klastotes. Kiek vėliau buvo priimtas sprendimas išvykti į užsienį.
Ilgai užsienyje gyventi buvo sunku, tai buvo brangu, kalbėjo Marija. Šeimos mamos būklė blogėjo, o tėtis taip ir liko neapžiūrėtas.
Marijos tėvo mirtis
Tada jie grįžo į Ukrainą, kur jų laukė naujas smūgis – tėvo mirtis.
„Jis sakė, kad jam viskas gerai, žadėjo, kad visada bus šalia, tiesiai šviesiai užtikrino mane. Galbūt man buvo sunku pasakyti, kad jį mylėjau. Kartą Mariupolyje man buvo nejauku paimti jo ranką, ir dabar dėl to labai gailiuosi. Tėčio širdis tiesiog negalėjo to pakelti, ir man tai buvo didžiulis smūgis. Jis buvo tarsi sudraskytas į gabalus“, – su skausmu prisiminė Marija.
Kaip šeima gyvena dabar
Marija neįvardija vietovės Ukrainoje, kurioje jie dabar gyvena. Jie nuomojasi būstą. 40-metės dviejų vaikų motinos būklė per visus šiuos įvykius labai pablogėjo, ji jaučia baisius neurologinius skausmus, ją ištinka siaubingi traukuliai, gali ištikti nevaldomi panikos priepuoliai.
„Ji nejaučia kojų, negali vaikščioti, negali pati savęs prisižiūrėti. Ir ji kartais bijo apie tai kalbėti. Kiekvieną dieną ji kalba su mumis taip, tarsi tai būtų jos paskutinė diena“, – sako ji.
Marija turi dirbti, tačiau ji neturi aukštojo išsilavinimo, ką tik baigė mokyklą.
Mergina prisipažįsta, kad jai labai gaila Mariupolio, todėl naktimis ji prabunda nuo košmarų ir savo pačios riksmų.
„Aš svajoju apie Mariupolį, kuris yra gyvybingas, kuriame yra normalus pavasaris, kuriame viskas yra taip, kaip turi būti, kuriame mano močiutė vis dar gyva“, – pasvajojo mergaitė.
Mergaitė taip pat papasakojo apie 13-metės sesers psichologinę būklę.
„Ją ištinka epilepsijos priepuoliai. Ji yra užsidariusi. Vienintelis dalykas, kuris ją gelbsti, yra piešimas, nors jos piešiniuose daug kraujo“, – teigė ji.
Mariupolio okupacija
Mariupolį nuo 2022 m. kovo pradžios blokuoja Rusijos okupacinė kariuomenė. Okupantai numetė bombas ant Mariupolio gimdymo namų, dramos teatro ir kitų pastatų, kuriuose slėpėsi civiliai gyventojai.
Preliminariais vertinimais, Rusijos raketos apgriovė daugiau kaip 95 proc. visų miesto pastatų.
Gegužės viduryje, „Azovstal“ gynėjams pasitraukus iš gamyklos teritorijos, miestas buvo visiškai okupuotas.
Parengta pagal „Unian“ inf.
