Šalį supurčiusios pirmosios šaudynės nutiko ankstų gegužės 3 dienos rytą centriniame Serbijos sostinės Vračaro rajone esančioje Vladislavo Ribnikaro vardo vidurinėje mokykloje.
Policijos duomenimis, tik atvykęs į mokyklą, įtariamasis iš kuprinės išsitraukė pistoletą ir nušovė mokyklos apsaugos darbuotoją. Tada paauglys ramiausiai patraukė prie budinčiosios stalo ir prie jo atsisėdo.
Vos atvykęs į mokyklą, įtariamasis „iš kuprinės išsitraukė pistoletą“ ir nušovė mokyklos apsaugos darbuotoją, žurnalistams sakė Belgrado policijos vadas Veselinas Miličius. „Tada vaikas ramiausiai patraukė prie budinčiosios stalo ir prie jo atsisėdo.
Šalia sėdėjo viena mergaitė, kita – prie pianino. Įtariamasis jas šaltakraujiškai nušovė. Tada ginkluotas moksleivis patraukė link istorijos kabineto, šaudė į visus pakeliui sutiktus žmones.
Įėjęs į vidų, dar stovėdamas prie durų, pašovė mokytoją ir kelis mokinius. „Išėjo iš klasės į mokyklos kiemą, pakeliui išėmė pistoleto dėtuvę ir numetė nuo laiptų“, – pasakojo Belgrado policijos vadas V. Miličius.
Įtariamasis pats paskambino policijos pareigūnams ir laukė jų lauke. Jiems atvykus, buvo sulaikytas. Policijos teigimu, nužudytos septynios mergaitės ir vienas berniukas.
Pastarosiomis dienomis sostinėje tūkstančiai žmonių išreiškė savo pagarbą, padėjo gėlių ir uždegė žvakutes šaudynių mokykloje aukoms, o šeštadienį įvyko žuvusiųjų laidotuvės, į kurias susirinko šimtai sukrėstų serbų. 56 metų vietos gyventoja Milana Vanovac teigė, kad niekada nesitikėjo, jog masinės šaudynės bus ne kitų, bet savosios šalies problema.
Tokių šokiruotų kaip ji – daugelis. „Iš dalies sukrėtė tai, kad niekas netikėjo, jog tai gali nutikti būtent čia“, – BBC sakė grafikos dizainerė Ana Djordjevič, kalbėdama apie mokykloje įvykusias šaudynes. Moteris turi 14 metų sūnų, o jos dukterėčia mokosi Vladislavo Ribnikaro progimnazijoje, kurioje trečiadienį buvo įvykdytas kruvinas nusikaltimas.
„Sūnus man sakė, kad nebesijaučia saugus nei mokykloje, nei gatvėje ir kad negali užmigti. Turime suteikti jiems laiko ir erdvės, kad jie galėtų tai išgyventi ir pasveikti – taip pat ir mokytojams.“
Pažadas nuginkluoti šalį
Dėl abiejų šaudynių, per kurias žuvo 17 žmonių ir 21 buvo sužeistas, šalies prezidentas Aleksandras Vučičius praėjusią savaitę paragino iš esmės pakeisti Serbijos ginklų įstatymus. Serbijoje ginklai yra įprasta vestuvių ir gimtadienių švenčių dalis, tad daugelis serbų sako, kad šalyje, kurioje gilios ginklų turėjimo tradicijos ir didžiulis nelegalių ginklų kiekis, bus neįmanoma imtis griežtesnių priemonių.
„Tai mūsų kultūra, sūnūs paveldi ginklus iš tėvų ir senelių, – „The New York Times“ sakė 39 metų Miriana Marinkovič, pridurdama, kad žmonės taip lengvai šaunamųjų ginklų neatiduos. – Jie iškas duobes ir užkas ginklus, paslėps juos šuliniuose ir net kapinėse“.
Plačiai paplitusi ginklų nuosavybė iš esmės yra karų, kilusių po Jugoslavijos subyrėjimo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, palikimas. Belgrado senamiestyje dirbantis padavėjas Voja Čekičius paatviravo, kad ir pats namuose turi ginklą – pistoletą „Beretta“, kurį jo senelis nešiojosi, kai Antrojo pasaulinio karo metais kovojo su partizanais.
„Laikau jį kaip prisiminimą apie senelį, – sakė jis BBC. – Galbūt jį būtų galima deaktyvuoti, kad galėčiau jį laikyti tik kaip suvenyrą. Bet Serbijoje daug žmonių turi nelegalių ginklų.“
Siekdamas išspręsti ginklų problemą, Serbijos prezidentas pažadėjo atlikti išsamų ginklų savininkų auditą, sustiprinti šaudyklų priežiūrą ir dvejus metus taikyti moratoriumą naujų licencijų išdavimui. Jis taip pat paragino ginklų savininkams paskelbti vieno mėnesio amnestiją, kad jie galėtų atiduoti neteisėtus ginklus be jokių nuobaudų, kol bus imtasi griežtesnių priemonių.
Tačiau opozicijos partijoms tai nepadarė įspūdžio. Pirmadienį jos žygiuos per Belgradą, protestuodamos prieš tai, ką jos laiko vyriausybės mėginimu įvesti represines priemones, kol žmonės vis dar neatsigauna po įvykusių šaudynių.
„Mums nereikia daugiau policijos mokyklose, – sako Dobrica Veselinovič iš žaliųjų kairiųjų judėjimo „Ne Davimo Beogradas“. – Mums reikia daugiau psichologų, daugiau švietimo ir nuoširdaus pokalbio su savimi apie savo padėtį pasaulyje ir santykį su praeitimi. Be to įstrigsime – turime 30 metų smurtinės istorijos ir karų, kurių nesame apdoroję“.
Valdžios institucijų duomenimis, legaliai ginklus turi apie 400 000 žmonių, tai yra apie 6 proc. gyventojų. Ženevoje įsikūrusios tyrimų grupės „2018 Small Arms Survey“ (2018 m. šaunamųjų ginklų apžvalga) duomenimis, Serbija kartu su Juodkalnija užima trečią vietą pasaulyje pagal ginklų turėjimą – 100 gyventojų tenka 39 šaunamieji ginklai, atsilikdama tik nuo Jungtinių Valstijų (121) ir Jemeno (53).
Vis dėlto Belgrado saugumo politikos centro direktoriaus pavaduotojas Bojanas Elekas skeptiškai vertina pastarąjį tyrimą. Jo teigimu, duomenys yra „beprotiškai pervertinti“. Eksperto teigimu, didelis ginklų turėjimo lygis, kurį galima laikyti šalies karų palikimu, taip pat atsirado ir dėl „kietų vyrukų“ kultūros.
B.Elekas pažymėjo, kad dėl naujų priemonių pirmiausia nukentės legaliai ginklus laikantys asmenys, kurie jau yra pasirengę juos atiduoti.
„Tiems, kurie ginklus turi nelegaliai, tai neturės įtakos, – sakė jis. – Žmonės vis dar sukrėsti ir nori, kad vyriausybė ką nors darytų. Tačiau galiausiai žmonės, kurie teisėtai turi ginklus, supyks, nes jiems atrodys, kad jie nepadarė nieko blogo.“
Dubonoje, viename iš kaimų, kuriame ketvirtadienį vyko antrosios šaudynės ir per kurias žuvo aštuoni žmonės, gyventojai taip pat išreiškė abejonių dėl priemonių, taikomų nuginkluoti šalį. „Jis niekaip negali to įgyvendinti, – komentuodamas Serbijos prezidento pažadus sakė 29 metų statybininkas iš Dubonos Stefanas Markovičius. – Niekas nieko negali dėl to padaryti“.
S.Markovičius, kuris per šaudynes neteko kelių draugų, sakė, kad ginklų turėtojų skaičius yra per didelis, kad jį būtų galima reikšmingai sumažinti. Jis apskaičiavo, kad didžioji dalis Dubonos gyventojų turi ginklą, nors tik nedaugelis turi leidimus. Paklaustas, ar turi ginklą, jis nusišypsojo.
S.Markovičius, gyvenantis netoli vyro, kuris įtariamas įvykdęs ketvirtadienio šaudynes, šeimos namų, sakė, kad įtariamojo tėvas, kuris yra Serbijos kariuomenės pulkininko pavaduotojas, turėjo „visą arsenalą“ ginklų.
Ginklai tik savigynai?
Išreikšdami abejones dėl prezidento siūlomų priemonių, skirtų užkirsti kelią šaudynėms ateityje, kai kurie kaimelio gyventojai teigė, kad šaulio siautėjimas juos įtikino pasilikti ginklus savigynai.
„Įsivaizduokite, jei jis būtų atėjęs į mūsų namus, o mes neturėtume ginklo, kad galėtume apsisaugoti, – sakė Milošas Todorovičius, su šeima gyvenantis pagrindinėje kaimo gatvėje, kur penktadienį dar buvo matyti po šaudymo likusios kraujo dėmės. – Jis ateina prie tavo durų ir tave nužudo“.
Tačiau vyro sesuo Marija Todorovič pripažino, kad reikia pokyčių. „Reikia kažką daryti dėl ginklų, – sakė ji. – Priešingu atveju, kur tai mus nuves?“
Ji pridūrė, kad ginklai taip įsišakniję kultūroje, kad kartais pamiršta, kokie pavojingi jie gali būti. M.Todorovič sakė, kad ji buvo šeimos namų sode, kai už kelių metrų pradėjo šaudyti šaulys. Moteris teigė, kad iš pradžių nesijaudino. „Kai išgirdome šūvius, pamanėme, kad kažkas švenčia gimtadienį“.
B.Elekas sakė, kad ginklų savigynai kultūra atsirado prieš šimtus metų, kai regiono gyventojai bandė pasipriešinti Osmanų imperijai. Ją dar labiau įtvirtino dviejų pasaulinių karų palikimas ir su Jugoslavijos subyrėjimu susiję konfliktai.
Jis pridūrė, kad ginklai taip pat buvo ilgaamžių tradicijų, kurios išnyko didmiesčiuose, bet išliko kaimuose, dalis: žmonės šaudydavo į orą ypatingoms progoms paminėti. B.Elekas pasakojo, kad viena iš tokių tradicijų buvo per vestuves ant namo viršaus užkelti obuolį ir šaudyti į jį iš pistoleto.
